(c) Nuotrauka iš asmeninio aktoriaus archyvo

Kauno valstybinio lėlių teatro aktoriui Remigijui Endriukaičiui praverčia ne tik garsių režisierių pamokos, bet ir patirtis ligoninėje liftu į akušerijos skyrių vežiojant nėščias moteris. Vaidyba lėlių, kameriniame ir mažajame teatruose jam neleidžia pajusti monotonijos.

– Esate kilęs iš Šakių. Ar nedideliame miestelyje augusio vaiko svajonė jau tada buvo tapti aktoriumi?

Besimokant Šakių “Varpo” vidurinėje mokykloje gavau pasiūlymą išmėginti jėgas dramos studijoje. Pirmiausia pagalvojau: “argi galiu vaidinti?”, bet tikriausiai žmonės, paskatinę imtis šios veiklos manyje kažką įžiūrėjo. Pirmasis rimtas spektaklis, kuriame teko vaidinti buvo Tomo Arūno Rudoko “Cezario pjūvis”. Tačiau besimokant mokykloje ir ją baigus apie aktorystę rimtai negalvojau.

Baigus mokslus bandžiau “atrasti” save, “zulinau” Šakių gatves, dirbau vietinėje ligoninėje liftininku — į akušerijos skyrių vežiojau nėščias moteris.

Vėliau viena kolegė paskatino nugabenti dokumentus į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Nuvežiau, bet neįstojau. Kitiems gal tai būtų tragedija, o man atsirado kita galimybė. Tuo metu Kaune režisierius Gytis Padegimas rinko aktorių grupę prie valstybinio dramos teatro. Taip atsidūriau Kaune ir Kauno dramos teatre.

– Esate dramos aktorius. Bet prieš penkerius metus ėmėte vaidinti Kauno valstybiniame lėlių teatre. Kaip ten atsidūrėte?

Dramos teatras daugeliui artistų yra siekiamybė. Taip, dirbau ten ir gana neblogai sekėsi. Tačiau laikui bėgant vaidmenų mažėjo, darbo taip pat. Teko būti ne tik aktoriumi, bet ir scenos darbininku, statyti dekoracijas. Dvejus metus buvau režisieriaus padėjėju.

Kaip tik tuo metu vienas kolega sugalvojo palikti lėlių teatrą ir išvyko į užsienį. Atsirado laisva vieta. Jau buvau save išbandęs Kauno lėlių teatro spektaklyje “Didysis Kauno reviu”, todėl apsispręsti nebuvo sunku.

– Kuo vilioja lėlės? Kas sudėtingiausia “žaidžiant” su jomis?

Iš pradžių vaidinau tik valdydamas mažas lėlės. Vėliau išmokau dirbti su didesnėmis ir sudėtingesnėmis, daugiau meistriškumo reikalaujančiomis lėlėmis. Dirbti įdomu su visomis, nes skiriasi išraiškos galimybės.
Darbas lėlių teatre yra specifinis tuo, jog su kiekviena lėle turi susigyventi. Paėmęs naują lėlę viską pradedi iš naujo. Turi ją perprasti, sugebėti perteikti jai būdingą nuotaiką.

– Vaidinate ir Kauno mažajame, kameriniame teatruose. Ar spėjate viską suderinti? Ar nesunku persiorientuoti nuo vieno žanro prie kito?

Esu patenkintas, kad galiu realizuote save įvairių žanrų spektakliuose. Manau, jog tai gelbsti nuo monotonijos. O kai labai nori — spėji viską. Svarbu, kad esi laimingas dėl to, ką darai.

– Koks vaidmuo jums yra įsimintiniausias?

Dariaus Rabašausko režisuotame spektaklyje “Su Naujaisiais metais, Ana” (pagal Biljanos Srbljanovič pjesę “Belgrado trilogija”) vaidinau Mičą Jovičių. Už šį vaidmenį gavau profesionaliems Kauno teatralams teikiamą apdovanojimą — “Fortūnos” diplomą.

– Kurie režisieriai jums suteikė daugiausiai patirties?

Savo aktorinėje veikloje teko bendradarbiauti su daugeliu režisierių. Iš kiekvieno galima pasimokyti, pasiimti šį tą naudingo. Lenkiu galvą prieš Gytį Padegimą, kad suteikė šansą pradėti aktoriaus karjerą. Studijų metais daug patirties gavau iš Leonardo Zelčiaus. Dabar intensyviau bendradarbiauju su Vytautu Balsiu.

– Kaip atsitiko, kad suvaidinote trumpametražiniame filme “Brėkštant?

Taip atsitiko, kad gyvenime ne tik vaidinau, bet ir vedžiau televizijos laidą. APIE KOMPIUTERIUS. Laidos rengėjai ir režisierius Marius Kunigėnas pasiūlė nusifilmuoti trumpametražiniame filme. Sutikau. Tai nebloga patirtis išbandyti save šiek tiek kitame kontekste.

Mielai nusifilmuočiau ir dar kokiame nors kino filme. Patirtis ir teatro scenoje ir filmavimo aikštelėje labai įdomi.

– Ar nelaikote Kauno provincija? Kokia teatro situacija Kaune?

Kai pagyvenęs Šakiuose išvažiavau į Vilnių, patyriau nedidelį šoką. Aplink daug kitataučių, kalbų įvairovė…. Tikriausiai pats likimas taip sudėliojo, kad atsidūriau Kaune. Šis miestas man patinka. Žinoma, norėtųsi šį tą pakeisti, bet… Kultūrinis gyvenimas Kaune vyksta. Ir jis turi savo veidą.

Straipsnis parengtas VU KHF LFR8 grupės studentės Lauros Inytės

Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: