Praėjusį šeštadienį teko dalyvauti laidotuvėse.
Gedulingų pietų metu išsišnekau su greta sėdinčia moteriške. Ji užjautė našlę kuriai dabar teks priprasti gyventi vienai. „Kartais vis dar sapnuoju, kad bendrauju su seniai mirusiu savo vyru“ – guodėsi pašnekovė. Paskiau, jog mano 88 metų tėvas išreiškė kaip ir pavydą dėl tokios greitos mirties (velionis mirė važiuodamas troleibusu dėl širdies nepakankamumo), nes nenori senatvėje tapti našta kitiems. Kaimynė paprieštaravo:
„Artimo žmogaus priežiūra nėra našta. Aš savo vyrą ant patalo slaugiau šešis metus, darėm dializes. Visas buvo dar stiprus, bet alkoholis suėdė inkstus. Nors svėrė 110 kilogramų, bet nebuvo sunku jį vartyti. Ir šiandien mielai slaugyčiau, kad tik jis būtų“
Tuomet eilinį kart pagalvojau, kodėl gi mes taip riejamės ir kovojame su savo artimaisiais, kol jie yra sveiki ir gyvi, ir taip juos vertiname ir mylime mirusius?
Manau priežodis: „Apie mirusius gerai arba nieko“ turi ne įsakmų pobūdį, o greičiau apibendrina mūsų jausmus ir patirtį. Kas nutiktų jei artimiesiems dar gyviems esant sugebėtume juos vertinti taip, kaip vertiname mirusius?
Po kelių dienų sugalvojau netgi dvi priežastis nulemiančias šį elgesio ir jausmų fenomeną:
Visų pirma miręs žmogus iš mūsų nieko nereikalauja, mūsų nebeauklėja, nebenurodinėja kaip mums gyventi, todėl jo atžvilgiu jaučiamės saugiai. Jis nesikėsina į mūsų asmenybę ir mūsų gyvenimą.
Kita vertus, kol žmogus yra gyvas, jis kasmet, netgi kasdien bent nežymiai keičiasi ir mes negalime atsispirti pagundai pabandyti paveikti jį, kad keistųsi labiau „teisinga“ kryptimi. „Teisinga“ – kabutėse rašau ne be reikalo. Mums atrodo teisinga tai kas patogu ir naudinga mums. Na, geriausiu atveju tai kas mūsų manymu (sic!) yra teisinga ir reikalinga mūsų artimiesiems. Siekdami „pagerinti“ kitą žmogų mes daugiau dėmesio kreipiame į „taisytinas“ jo elgesio ar charakterio vietas.
Tai štai: tik žmogui mirus mes suvokiame, jog jis daugiau jau nebepasikeis ir pradedame jį matyti tokį koks jis iš tikro yra (buvo) ir tik tuomet pamatome daugybę teigiamų dalykų. Deja aiškiai per vėlai.
Daugybė žmonių nesupranta, kaip galima nesistengti patobulinti savo artimųjų, pvz. vaikų. Negi galime leisti jiems tiesiog būti? „Kuris gi vaikas savanoriškai lankė muzikos mokyklą?“ – sakė mano draugas, „Ir jei jo nepriversi, pasaulis gal būt praras dar vieną paganinį ar bent jau čepinskį“.
Žmonės nuo seno keičia aplinkinį pasaulį: kasa drėkinimo kanalus, užtvenkia upes, tiesia kelius ir stato miestus, kapoja šunims uodegas ir sugeba užauginti miniatiūrinius medžius – bonsus. Dauguma šių pagerinimų puikūs, pažangūs ir naudingi dalykai, todėl nenuostabu, jog pasaulio tobulinimo įkarštį nejučia nukreipiame ir į aplinkinius žmones. Bet kai kalbame apie kito asmens keitimą ir pritaikymą mūsų poreikiams – konfliktas neišvengiamas.
Beje ir vidinis, moralinis konfliktas. Negi tikrai, tikrai jaučiatės turintys teisę pagal savo poreikius formuoti kitą žmogų. Tegul ir visiškai nuo jūsų priklausomą.
Geštaltinės psichoterapijos teorijoje yra tokia nuostata: „Tai kas teisinga, reikalinga ir naudinga konkrečiam žmogui, gali žinoti tik jis pats. Nors ir ne visada. Kiti, net ir būdami labai protingi ir patyrę, gali tik spėti kas kitam yra svarbiau ir geriau. Aplinkiniai ir artimieji gali tik sudaryti sąlygas žmogui pasijusti saugiai, atsisakyti gynybos šarvų ir tuomet žmogus pats geriau suvoks savo poreikius“
Šią mintį pabandysiu iliustruoti citata ir komentaru iš vieno blogo (burgis.lt):
„Jei, pavyzdžiui, pacientas jaučiasi kaltas, kad lankydamasis pas pagyvenusius tėvus netrukus ima nekantrauti, aš galiu pasidalyti tuo, kad pas mamą galėdavau išbūti daugiausia tris valandas.“
Irvin D. Yalom. Terapijos dovana
***
Vaikai neklauso tėvų. Moksleiviai neklauso mokytojų. Mano studentai neklauso manęs… Ką tik baigiau juos egzaminuoti. Tragikomedija. Plačiau nekomentuosiu, bet paryškinkime tą mintį – daugelis iš jų geriau už mane, geriau už rektorių, švietimo ministrą, tėvus ir visus kitus patarėjus žino, ką ir kaip reikia daryti (nedaryti), jei esi studentas. Jie žino, o aš nežinau!
*
Mano anūkėlės geriau už senelį žino, kaip reikia rengtis, kokius filmukus žiūrėti…
Įrašo autoriaus ironija ir pasipiktinimas tuo, jog jo nelabai kas klauso – akivaizdūs. Kaip ir įsitikinimas, kad jis, o juo labiau rektorius ar švietimo ministras tikrai geriau žino „ką ir kaip reikia daryti (nedaryti), jei esi studentas“.
Komentaras labai panašus į tai ką siūlo ir geštalto teorija:
“Nematau čia nieko nuostabaus ar nesuprantamo.Bet kuris pagalvokite kiek laiko galėtumėt tverti su žmogumi, kuris įsitikinęs, kad geriau už jus žino ką ir kada jums veikti, kaip rengtis, ką ir kiek valgyti su kuo draugauti, kokią profesiją rinktis, kur gyventi, kada, kiek ir su kuo turėti vaikų ir t.t.
Nesvarbu, kas būtų tas žmogus: mama, senelis, labai geras draugas, kolega, žmona, viršininkas ar dėstytojas – atsiradus pirmai galimybei bėgtumėt nuo tokio žmogaus neatsigręždamas.
Na, gal išskyrus labai sunkius atvejus, kai žmogaus prigimtinis savarankiškumo poreikis sunaikintas negrįžtamai.
Labai liūdna jei senelis, sulaukęs žilo plauko, vis dar nesupranta, kad anūkės iš tikro geriau žino ką joms rengtis. Tikiuosi jos neaiškina kaip turėtų rengtis senelis.
Beje ir vaikaičių, juo labiau dukrų, aiškinančių ir nurodančių kaip turėtų rengtis senelis, kur gyventi, kam atiduoti pensiją, taipogi netrūksta. Ypač kai senelis dėl kokių nors priežasčių tampa nuo jų priklausomas.
Kažin, jei pabandytume „nebežinoti“ ką turi ir privalo daryti ar nedaryti mūsų artimieji, gal nesunkiai vieni su kitais galėtume ištverti žymiai daugiau nei tris valandas? Jei niekas nieko nereikalautų, gal savaitgalį atsirastų netikėtas noras aplankyti savo tėvus, gyvenančius kitame rajone, arba po mokyklos ar darbo žmonės skubėtų namo trokšdami pamatyti savo artimuosius, tegu ir ne taip stipriai, kaip kartais trokštame dar syk pabendrauti su žmogum, kuris jau yra miręs.
