„Drąsos kelias“ šiandien spaudos konferencijoje teigė, kad žurnalistai tik ir laukia, kol jiems nepasiseks. Todėl į partijos suvažiavimą jų ir vėl nežada įsileisti. Ką gi.
Vis dėlto norėčiau pasidalinti pasvarstymais, kodėl gi ši partija jaučiasi puolama ir kodėl jiems niekaip nepavyksta susišnekėti su masine žiniasklaida.
Teko lankytis šios partijos spaudos konferencijoje, kurią surengė po šį šeštadienį turėjusio vykti, bet nepavykusio, suvažiavimo. Iš tiesų šie žmonės buvo gerokai įsitempę ir į daugumą klausimų (tiesa, šių kiekvienam žurnalistui buvo leista užduoti po vieną) reagavo gana gynybiškai. Nesidžiaugė jie ir konferencijos pasekmėmis: vietoj to, kad ištransliuotų visuomenei jų susirūpinimą dėl balsavimo Seime, žurnalistai ėmėsi nagrinėti žlugusį suvažiavimą, o kai kurie dar ir drįso išvadinti šį farsu.
Galima būtų prisiminti DK įvaizdį ir sakyti, kad tai apskritai yra partija, save išdidžiai vadinanti patvorine ir atitinkamai besielgianti, o visas jų viešosios komunikacijos nesėkmes nurašyti ant to. Bet man, susidūrus su jais keliuose renginiuose, kyla įspūdis, kad jie tiesiog kalba kitokia kalba nei ta, kuri paprastai pasitelkiama politikoje.
DK yra mito partija. Jie kilo iš naratyvo, kuriame yra herojai ir skriaudikai, vyksta gėrio ir blogio kova, o faktams ir argumentams tenka labai menkas vaidmuo, nes šiais tikėti negalima (visi yra priešai, egzistuoja sąmokslas). Būtent faktų ir objektyvios, viešosios, tikrovės atmetimas ir sugebėjimas kitus taip pat įtikinti, kad tikėti galima tik DK, yra šios partijos neabejotina stiprybė.
Kadangi savo partijos idėjas jie remia mitu, o į šią partiją buriasi ne tam tikrų politinių pažiūrų žmonės, o tuo mitu tikintieji, visa DK retorika yra pagrįsta emocijomis ir mito idėją atspindinčiomis frazėmis, kurios visiškai nebūtinai turi remtis faktais. Jos neblogai atrodo mito ir juo tikinčiųjų kontekste, tačiau, ištrauktos į akinamą fotoapratų blyksčių šviesą, padėtos po viešumo lempa, nebetenka savo magijos.
Puikus pavyzdys – garsioji DK palaikytoja iš Seimo vakarykščio posėdžio, kuri, ištikta isterijos ir nufilmuota, jau spėjo tapti internetiniu memu.
Savo mito aplinkoje ši moteris yra narsi kovotoja, giliai sukrėsta, iškankinta ir nelaiminga. Viešojoje erdvėje ji – neadekvačiai į situaciją reaguojanti karštakošė.
Tai, beje, atsitiktų su bet kuria kita mitine istorija, kuria žmonės tiki: juk ir religiniai pasakojimai tampa anekdotais, kai pamėginami įvertinti iš racionaliosios pusės.
Bet čia yra ne religinė istorija. Čia yra politika. Ir DK nariai to suprasti nenori.
Kaip ir nenori suprasti, kad žurnalistų mitais nepašersi. Kad žurnalistui, atėjusiam į spaudos konferenciją, pasakymas apie teisinį tanką, važiuojantį per jų partijos lyderę ar visą Lietuvą – nėra tas dalykas, kurį jis kaip naujieną paleis į eterį.
Jie pyksta, kad jų emocionalūs pasisakymai cituojami pažodžiui, ignoruojant jų dvasingąją, emocinę reikšmę. Kad žurnalistas nenori, o ir negali rašyti to, ką žmogus greičiausiai turėjo galvoje, bet privalo rašyti tai, kas jam pasakoma.
Todėl, greičiausiai, žurnalistai ir toliau skriaus DK. O DK ir toliau bandys juos auklėti ribodami jiems galimybę gauti apie save informaciją. Tai, kita vertus, yra turbūt geriausia, ką galima padaryti, saugant mitą, kuris įtikinamai atrodo tik atokiau nuo viešumo.
Memas iš čia.
Originalus įrašas tinklaraštyje Varnos lizdas
