Antropologijoje yra senai žinoma taisyklė: jei nori sužinoti apie tai, koks esi, tai turi papasakoti kažkas kitas, nes pats to nepamatysi. Deja, kažkodėl man nepasitaikė pamatyti kokio nors apibendrinimo apie lietuvius – kokie jie yra.

Tačiau iš užsieniečių ir šiaip nelietuvių išgirsti yra tekę ne kartą ir nemažai. Ir būtent tas užsieniečių požiūris leidžia į save pažvelgti kitaip – jie pamato viską iš šalies, atkreipdami dėmesį būtent į tuos dalykus, kurie jiems yra nesuprantami.

Aš jums dėl to duosiu truputį šaržuojančių pabirų, po kurių labai norėtųsi gauti jūsų pastebėjimų. Ir tokių, kurie yra kuo keistesni – ir kuo keisčiau, tuo geriau.

Lietuviai – tai prekeivių tauta

Lietuviai yra prekeivių tauta. Patys lietuviai įsivaizduoja, kad yra romūs žemdirbiai, tačiau kaimas, sodas, daržas – tai greičiau poilsis nuo to, kas įprasta kasdien. O kasdien įprasta prekyba. Didžiausia dalis Lietuvos įmonių – tai ne kokia nors gamyba, o kompanijos, užsiimančios prekyba ir paslaugų teikimu.

Pagal mašinų eksportą Lietuva, ko gero, gali lygintis su kokia nors Vokietija ar Prancūzija. Patys suprantate, kokiu būdu. Ir tai viską apie mus pasako: pirkti vienur ir parduoti kitur. Dabar mūsų valdžia organizuojasi traukinių eismą tarp Lietuvos ir Kinijos – o tai irgi daug ką pasako. Kiti iki panašių dalykų nedasigalvoja.

Sovietiniais laikais lietuviai garsėjo, kaip žmonės, visus SSRS turgus aprūpinantys gruziniškais arbūzais bei citrinomis ir ten pat prekiaujančiais, tų pat lietuvių samdytais gruzinais. Yrant SSRS, lietuvių prekeiviai užvaldė visos Rytų Europos turgavietes. Bet tas pat buvo ir Viduramžiais: LDK augimas susijęs ne tiek su karinėmis pergalėmis, kiek su gebėjimu daryti sandėrius, paverčiant visus savo sąjungininkais. Kuo pigiau nupirkti ir kuo brangiau parduoti – čia lietuvių tipiškas bruožas.

Ne veltui turime Maximą, Gariūnus ir didžiausius visos Europos automobilių turgus – tai tikrieji Lietuvos simboliai, kuriais verta didžiuotis.

Kiauliena – nacionalinė lietuvių mėsa

Europa valgo jautieną, o Lietuvoje vis dar populiariausia yra kiauliena. Iki įstojimo į ES, kiaulienos kaina buvo ar tik ne pusantro karto brangesnė už jautienos. Po įstojimo į ES, kainos pasidarė europietiškos: jautiena tapo brangesne, o kiauliena atpigo. Tai daugeliui suteikė nemažai džiaugsmo, nes lietuvių požiūriu – viskas, kas ne kiauliena – tai išvis ne mėsa.

Jei kalbėsim apie nekiaulieną, tai lietuviai mėgsta valgyti tik jautienos liežuvį, kurio kaina vietinėje rinkoje yra tiesiog neadekvačiai aukšta. Specifinis segmentas mėsa užsiimančių prekeivių čia darosi sau didžiulius pelnus: kur nors Airijoje ar Anglijoje tie patys jaučių liežuviai priskiriami vidaus organais, kurie tinkami nebent perdirbimui į atliekines sasyskas. Importuoti į Lietuvą, jie staiga pabrangsta gal kokius keliasdešimt kartų ir tampa ne visiems įperkamu delikatesu.

Rūkyta mėsa – vienas iš išskirtinių tautinės virtuvės bruožų. Tiek mėsos rūkymo receptūrų neprigalvoja išvis niekas pasaulyje (man įdomiausia pasitaikiusi – tai ant alksnio ir baravykų: mėsa gauna išvis keistą ir labai pikantišką skonį). Tik žinoma, patys lietuviai to nepastebi, todėl galvoja, kad kokie nors neseniai atsiradę vakarietiški mėsos rūkymo būdai, naudojant kokias nors egzotiškas medienas – tai šiaip sau, jų paprotys. O išties čia tiesiog vakariečiai mokosi greitai. Sako, kažkokia britų viskio darykla, nusižiūrėjusi į lietuvių papročius, neseniai sugalvojo pardavinėti smulkintas atitarnavusių ąžuolinių bačkų liekanas – specialiai mėsos rūkymui ar kepimui ant grotelių.

Pajūryje lietuviai valgo stintas, kurios yra tiesiog kažkoks tautinių žuvų simbolis. Jos gaudomos, pasitelkiant keistus šamaniškus ritualus – į eketes kišamos lentos, per jas daužoma ir tikimasi taip prisikviesti stintų dievą. Kitose šalyse šios žuvys yra laikomos išvis nevalgomomis.

Lietuviai vartoja gerokai daugiau prieskonių, nei aplinkinės tautos. Gali būti, kad tai susiję su LDK bajoriškos virtuvės palikimu – prieskoniai būdavo ten įprasti. Pipirų į maistą lietuviai nesivaržo priberti 100 kartų daugiau, nei kokie nors suomiai, tačiau patys lietuviai galvoja, kad prieskonių nevartoja. Kaip smarkiai nevartoja prieskonių, galima pamatyti prekybos centruose, kur prieskoniams tenka ištisi skyriai.

Lietuviui įprasta suvartoti tiek kiaušinių, kad kai kurių vakarietiškų dietologų manymu, tai būtų pavojinga normalaus žmogaus gyvybei. Teko kadaise skaityti, kad mūsų nacionalinis šakotis (angl. “shakotis“*) turi tiek kiaušinių trynių, kad jame viename telpa maksimali metinė rekomenduojama kiaušinių norma suaugusiam žmogui.

Bendrai imant, lietuviai valgo neįtikėtinai riebiai ir absoliučiai negali apsieiti be mėsos (tiksliau – be kiaulienos) ir kito cholesterolinio maisto.

Šiaip keisti lietuviški papročiai ir bruožai

Yra ir šiaip nedidelių keistenybių, kurios išskiria lietuvius iš kitų. Kai kurios iš tų keistenybių mums net nepastebimos. Vat, pavyzdžiui:

  • Lietuviai neskiria laidotuvių nuo vestuvių. Daugelis Europos tautų turi taisyklę dėl baltų gėlių, kad jos yra laidotuvėms. Tokiu atveju per laidotuves visos gėlės būna baltos, o baltų gėlių kitomis progomis nedovanoja. Lietuviai čia labai keisti: per vestuves dovanojamos absoliučiai tokios pačios baltų lelijų puokštės, kaip ir tos, kurios dedamos prie karsto (skiriasi nebent kaspinėlis – laidotuvėms jis dažniau būna juodas, bet ir tai ne visada). Kitomis progomis baltos gėlės beveik nepasitaiko. Gali būti, kad toksai baltų gėlių dvilypiškumas susijęs su kažkokiais senoviniais papročiais, kitaip tariant – užmirštos religijos atgarsis: yra prielaidų, kad Velnias ne tik požemių valdovu buvęs, bet ir santuokas valdęs.
  • Lietuviai negali sveikintis per slenkstį: po šiuo gyvena kažkokios mirusiųjų vėlės, kurios gali atsibusti nuo pasveikinimo. Ir tada jau galima laukti visokių neramių dalykų. Jei sveikinamasi per duris, vienas iš žmonių turi peržengti į kitą durų pusę.
  • Užėję į svečius, lietuviai nusiauna batus. Viešai jie tai įvardina, kaip pagarbą šeimininkės triūsui, tačiau priežastys matyt slepiasi kažkur giliau, gali būti, kad tai irgi kažkokio seno tikėjimo liekanos. Visada laikomasi tipiško ritualo: svečiai aunasi, o šeimininkai siūlo nesiauti, nes nėra čia ko ir t.t.. Bet mandagus svečias tiesiog privalo nusiauti, nes kitaip parodys visiškai chamišką nepagarbą.
  • Per šermenis ir mirusiųjų paminėjimus lietuviai padeda lėkštę numirėliui. Tai tiesiog privaloma. Kažkaip kitos tautos su savo numirėliais nepietauja, o lietuviams tai visai natūralu – tiesiog neatskiriama jų dalis. Ir bendrai, bendravimas su mirusiaisiais – įprastas dalykas. Ir jau minėtos baltos gėlės, ir sveikinimasis, ir absoliučiai fenomenalios, vakariečiams nesuvokiamos Vėlinės – tai tiesiog neatskiriama lietuviškumo dalis. Galim čia dar prisiminti, kaip lietuviai savo mirusiuosius net po keliasdešimt metų iš Sibiro parsiveždinėja.
  • Lietuviai mėgsta rudą spalvą, tiesa, tik šiltų atspalvių. Tiesiog negali pakęsti žydros spalvos. Jei galėtų, dangų lietuviai perdažytų geltonai, nes žydras dangus yra negražus.
  • Lietuviai yra kraštutinai šalti ir santūrūs žmonės. Niekada negalima suprasti, ką lietuvis galvoja, nes jo veido išraiškose emocijos neatsispindi. Tik lietuvis gali suprasti pasakymą, kad kažkas esą nepadoriai šypsosi ar nepadoriai raukosi. Bet koks atviras emocijų reiškimas yra tyliai laikomas nepadoriu ir nekultūringu.
  • Vidutinis lietuvis moka 3 kalbas, kitaip tariant, jau yra truputį poliglotas. Neretas lietuvis, ilgiau pragyvenęs emigracijose, moka susišnekėti ir 5-6 kalbomis, o netgi visai konservatyvūs, visad Lietuvoje gyvenę senosios kartos žmonės – supranta rusų, o papildomai dar ir lenkų, vokiečių ar latvių kalbas. Pagal vertėjų skaičų Lietuva gal būt pirmauja Europoje, nes vertėju jaučiasi kiekvienas.

Žodžiu, čia tiek tik parankiojau, bet manau, kad jūs dar daugiau panašių keistumų galite paminėti. Tokių keistumų, kokių patys lietuviai, gyvendami Lietuvoje, nepastebi, bet kurie tikrai skiria mus nuo aplinkinių tautų. Čia juk velniškai įdomu.

 

————-

* Pridūrkavotas lietuvių bandymas versti visų tautinių valgių pavadinimus – tai to paties prekeiviško instinkto pasekmė: jei klientas supras geriau, tai jis lengviau nupirks. Deja, su valgiais tai kiša koją: nesusidaro stabilūs brendo savybes turintys įvardinimai (o brendas yra ženklas, jis nėra paaiškinimas), todėl tie patys užsieniečiai perka kaip tik menkiau.

Originalus įrašas tinklaraštyje rokiskis.popo.lt

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: