(c) Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Artėjant Valstybinei šventei – Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienai – vėl prabilta apie tai, kad Lietuvos valstybinė istorinė vėliava – audeklas, kurio raudoname lauke vaizduojamas sidabrinis šarvuotas raitelis ant balto žirgo – yra nepakankamai vertinama ir turėtų gauti solidesnį, valstybinės vėliavos statusą.


Tinkamos abi vėliavos

Lietuviams jau nebe tokia atgrasi mintis istorinei vėliavai suteikti valstybinės statusą, o trispalvę paskelbti nacionaline.

„Galėtume naudoti abi vėliavas. Tiesa, valstybinės paskirtis yra ribojama, o nacionalinės naudojimas būtų labiau laisvas”, – sakė Heraldikos komisijos atsakingoji sekretorė Marija Birutė Šilinienė.

Anot jos, lietuviai tik pastaraisiais metais pradėjo ramiau priimti žinią, kad viena seniausių Europos valstybių turi galimybę greta tautinės, sukurtos XX a.pradžioje ir Prezidento vėliavos, atkurti valstybės vėliavą.

„Žmonės labiausiai buvo nusiteikę prieš tai, kad raitelis ant balto žirgo vaizduojamas raudoname fone. Ši spalva lietuviams priminė sovietų sąjungą ar revoliuciją, todėl trispalviai skirti nacionalinės vėliavos statuso niekas nesiryžo”, – tvirtino M. B. Šilinienė.

Heraldikos komisijos pirmininkas istorikas E.Rimša sakė, kad abi vėliavos gali rasti deramą vietą: „Mano manymu, trispalvei turime suteikti nacionalinės vėliavos statusą, o raudonai su baltu raiteliu – valstybės vėliavos statusą. Ignoruoti raudonąją su baltu raiteliu netikslinga, juk tiek nedaug turime senųjų palikimo šaltinių. Šaltiniuose patvirtinta, kad ši vėliava naudojama nuo XV amžiaus pradžios”.

Lietuviai vertina kokybę

„Pastaraisiais metais vis daugiau lietuvių įsigyja vėliavas, jomis puošia savo namus, biurus. Labai svarbu tampa ne tik įsigyti vėliavą, bet ir tai, kaip ilgai ji atrodys solidžiai, neišblukusiomis spalvomis”, – tvirtino vienos didžiausių vėliavų gamintojų Kaune A. Matušaičio firmos „Vellera” vadovė Loreta Žukauskienė.

Anot jos, Lietuvoje pagamintoms lietuviškoms vėliavoms šiuo metu tenka konkuruoti su atvežamomis iš Kinijos. O ir išradingieji tautiečiai lietuviai sumąstė siūti vėliavas iš pamušalinio bei kito tam nepritaikyto audinio.

„Dažniausiai užsienyje gamintų pigesnių vėliavų neatitinka spalvų gamos, prasta audinio kokybė. Jis nelygus, dėmėtas, neryškus, abi pusės audeklo nevienodai išmargintos, o turėtų būti vienodai intensyvi spalva ir geroje, ir blogoje pusėje”, – sakė Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos vyriausioji valstybinė inspektorė Ona Kušaliauskaitė.

„Tad, džiugu, kad vis daugiau patriotiškai nusiteikusių lietuvių ne tik nori turėti valstybinę vėliavą, bet ir kreipia dėmesį į tai, kur ir kaip ji pagaminta”, – sakė dešimtmetį vėliavų gamybos srityje dirbanti L. Žukauskienė.

A. Matušaičio firmos „Vellera” patyrusioms siuvėjoms įspūdingo dydžio valstybine vėliava teko aprūpinti ir Seimą. Pasak L. Žukauskienės, siuvant vėliavas reikia ypatingo kruopštumo ir atidumo, nes padarius bent menkiausią klaidą audinį galima sugadinti, o pati vėliava nebeatitiks numatytų reikalavimų.

Visais reikiamais vėliavų priedais galinčios aprūpinti bendrovės vadovės teigimu, anksčiau didžiausią trispalvių kiekį pavykdavo parduoti prieš valstybines šventes, tačiau dabar situacija pasikeitusi ir pirkėjai tautiškumo simboliais domisi visus metus.

„Todėl įmonėje visuomet turime vėliavų atsargų”, – tvirtino L. Žukauskienė.

Istorija audringa

Nacionalinės vėliavos patriotiškai nusiteikusiai mūsų šaliai reikia. Neretai norima vėliavos spalvas panaudoti ten, kur dabar griežtai draudžiama. Pavyzdžiui, gaminant drabužius. Jei trispalvė būtų nacionaline, o ne valstybine vėliava, jos parametrus galėtume keisti nesilaikydami šiuo metu galiojančių reikalavimų.

Raudoname lauke vaizduojamas sidabrinis šarvuotas raitelis ant balto žirgo žinomas nuo XV a., bet jo ištakos siekia dar senesnius laikus. Jos prototipas – per 1410 m. Žalgirio mūšį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės naudotos vėliavos. Pasak J. Dlugošo, 30 iš 40 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pulkų turėjo raudonas vėliavas su išsiuvinėtu šarvuoto raitelio, iškėlusio kalaviją, atvaizdu. Tuo tarpu kitų dešimties pulkų vėliavose buvo išsiuvinėti Gediminaičių stulpai.

Dabar Lietuvos valstybine vėliava paskelbtosios trispalvės istorija siekia 1905 metus. Tuomet, po ilgos pertraukos, vėl prabilta, kad Lietuvai reikia valstybinės vėliavos. Kaip rašoma Wikipedijoje, vėliavos klausimas svarstytas Didžiajame Vilniaus Seime 1905 m. Jonas Basanavičius „Vilniaus žiniose” prieš pat šį visuomenės atstovų susirinkimą pasiūlė Lietuvos tautine vėliava pripažinti LDK vėliavą su baltu raiteliu raudoname lauke, tačiau dėl neigiamų asociacijų su tuo metu per revoliucinį judėjimą paplitusiomis raudono lauko vėliavas daugeliui visuomenės veikėjų LDK vėliava neatrodė priimtina kaip atsikuriančios valstybės simbolis. Be to, J. Basanavičiaus pasiūlymas daug kam buvo nepriimtinas, nes Vytis raudoname lauke visada buvo valstybės vėliava.

Rimtos diskusijos dėl šalies vėliavos Lietuvoje atsinaujino tik 1917 m. 1917 m. birželio 6 d. lietuvių visuomenės veikėjų pasitarime J. Basanavičius vėl siūlė vėliavą su baltu raiteliu raudoname lauke, bet daugeliui susirinkusiųjų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valstybės vėliava neatrodė tinkama būti tautine vėliava, be to, ji laikyta perdėm sudėtinga, nelengvai pasiuvama. Nutarta vėliavos spalvas išrinkti iš tautinių audinių. Ruošiantis Lietuvių konferencijai Vilniuje dailininkas Antanas Žmuidzinavičius parengė žaliai raudonos Lietuvos vėliavos projektą. Ja per konferenciją buvo papuošta Vilniaus miesto teatro salė. Šios dvi spalvos labiausiai dominavo tautiniuose drabužiuose, juostose. Tam pritarė ir JAV lietuviai. Tačiau konferencijos dalyviams A. Žmuidzinavičiaus pasiūlyta vėliava atrodė niūri.

Per konferenciją buvo parengtas dar vienas Lietuvos vėliavos projektas – archeologo Tado Daugirdo, kuris daugiau nei kiti vėliavų kūrėjai buvo susipažinęs su heraldika. Jis pasiūlė tarp žalios ir raudonos spalvų įvesti ploną geltonos spalvos juostą, kad vėliava būtų gyvesnė ir kad geltona spalva simbolizuotų aušrą.

Lietuvių konferencija dėl vėliavos galutinai nieko nenusprendė, bet pavedė tai išspręsti sudarytai Lietuvos Tarybos komisijai, į kurią įėjo J. Basanavičius, A. Žmuidzinavičius ir T. Daugirdas. Komisija nusprendė A. Žmuidzinavičiaus vėliavos projektą papildyti dar viena – geltona spalva. Komisijos 1918 m. balandžio 19 d. protokolas skelbė, kad tautinę vėliavą sudaro trys spalvos: raudona apačioje, žalia viduryje ir geltona viršuje.

Valstybinę Lietuvos vėliavą nuolat lydėjo diskusijos. Jos atsinaujino 1940 m. Gegužės 8 d. Valstybės herbo komisija pateikė Prezidentui M. Dobužinskio siūlomą geltonos, raudonos ir baltos vėliavos, kurios vienoje pusėje per vidurį pavaizduotas valstybės herbas, kitoje – Gediminaičių stulpai, projektą. Tolesnius sprendimus 1940 m. birželio nutraukė TSRS okupacija.

1940 m. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas vietoje trispalvės valstybine vėliava paskelbė raudoną vėliavą su auksiniu pjautuvu ir kūju kairiajame kampe.

1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos piliečių referendumu priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtino tautinės trispalvės kaip valstybinės vėliavos statusą.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: