Tai, kad norint uždirbti, reikia turėti galimybes, lyg ir tokia triviali tiesa, kad nebūtų ką apie tai kalbėti. Tačiau kai kalba užeina apie darbo santykius, tai paaiškėja, kad uždirbti visi norime (ir tai sveikintina bei natūralu), tačiau laisvės dažniausiai – ne.

Bijome, kad laisve naudosis ne eilinis žmogus, o nedraugiškai jo atžvilgiu nusiteikęs darbdavys. Bijome, kad laisvė taps išnaudojimu ir vergove.

Kad baimės šios yra nepagrįstos – jau ne kartą esu argumentavęs. Puikiai matome, kad įstatymai negali apsaugoti nuo gamtos. Samdyti darbuotoją tik tada, kai tai yra naudinga darbdaviui, ir siekti iš to kuo didesnės naudos yra lygiai tiek pat natūralu, kiek ir eiti dirbti tik tada kai tai apsimoka, ir bandyti už savo darbą gauti kiek daugiau. Jokie įstatymai to nepakeis.

Diskusijose dėl Darbo kodekso, darbo santykių liberalizavimo dalyvauju jau bene penkiolika metų. Pasiekimų yra, tačiau jų nedaug. Pagrindinė priežastis – vis iškylantis vaizdinys kaip kraugerys darbdavys, kaip koks dėdė Semas iš senų sovietinių karikatūrų, engia paliegusius išeities neturinčius darbininkus.

Na gerai, jei vis dar gyvename šiais klasių kovos vaizdiniais, tai pabandykim iš kitos pusės. Kam tuomet ginti žmogų, kuris „į rankas” iš savo darbo gauna daugiau nei 5000 litų – daugiau nei vidutinis smulkusis verslininkas?

Jei neleidžiam šlavėjui ar pardavėjui, tai gal leiskim bent teisininkui, informatikui, inžinieriui, geram vadybininkui ar netgi labai kvalifikuotam darbininkui susitarti kiek ir kokiu grafiku jis nori dirbti, kiek ir kada turėti atostogų, kokios garantijos turi būti jį atleidžiant ir dėl kuo įvairiausių kitų klausimų? Kaip tik tokį variantą ir numato kolegos Rimanto Žyliaus siūlomas pakeitimų projektas, apie kurį su juo esam diskutavę prieš kurį laiką.

Juk ne paslaptis, kad dalis važiuojančių dirbti svetur de facto taip ir elgiasi. Štai mano pažįstamas suvirintojas pasirenka uždirbti 7000 litų kitoje šalyje ir dirbti ilgiau bei sunkesnėmis sąlygomis, o ne gauti 4000 litų Lietuvoje ir dirbti mažiau beigi pagal Darbo kodekso aukščiausias garantijas. Gal bent jis, priėmus pakeitimus, galės pasirinkti važiuoti užsidirbti savo 7000 litų nebe į Daniją, o į Klaipėdą?

Ne paslaptis ir tai, kad jei dirbama griežtai pagal Darbo kodeksą, kaip sakė vienas garsus IT verslininkas lietuvis, tai informatikas Kalifornijoje įmonei atsieina pigiau nei informatikas Vilniuje. Tai gal suteikim tam informatikui Vilniuje daugiau galimybių – ne tik emigruoti ar pažeidinėti įstatymus, bet ir teisėtai, pagal tai kas susitarta dirbti lanksčiau, gal daugiau nei 8 valandas per dieną, tačiau ir atlyginimo gauti dvigubai daugiau.

Žodžiu, jei jau bijome laisvės visiems, tai duokime laisvę tiems, kas jos nebijo. Pamatysime – laisvė yra ne sankcija, o galimybė. Ateis laikas, tai supras ir kiti.

Originalus įrašas tinklaraštyje Remigijaus Šimašiaus blogas

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: