M. Mikutavičiaus dainoje skamba žodžiai: „Aš tikrai myliu Lietuvą, ar mylit ją jūs?“ Ar tikrai mylim? Ko gero. Tikriausiai… Abejonė, kilusi daugelio mūsų mintyse vos išgirdus tokį klausimą, jau rodo, kad, matyt, nemylim tos savo mažos šalies. Kodėl? Turbūt dėl to, kad vis dar nepamilstame svarbiausio jos akcento – kalbos ir rašto. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Nieko jau nebestebina pedagogų pasakojamos istorijos apie moksleivių naujai išvedinėjamas rašybos taisykles, senųjų nepaisymą ar tiesiog, nebijokim to žodžio, jų nemokėjimą. Žvilgtelkime, kaip trumpąsias telefono žinutes rašo jaunimas. O apie internetines erdves, perpildytas neraštingų asmenų komentarų, kalbėti turbūt visai nebeverta. Nors gėda, tačiau pripažinkime vieną itin skaudų faktą – net mūsų universitetuose studijuoja nemažai beraščių.
Kas vyksta? Nuo pat mažumės vaikai nebenori skaityti, o tuo labiau rašyti, didžiausia pramoga net patiems mažiausiems – spoksoti į televizoriaus ar kompiuterio ekraną. Faktas visiškai aiškus: Lietuvoje auga dar viena neskaitanti ir neraštinga karta. Tačiau ar galime tikėtis kažko kito? Ir galų gale, ar tai yra blogai? Žinoma, perspektyvos nedžiugina, kai mūsų dienomis mažamečiams jau sunku išmokti laikyti net parkerį, tačiau juk paspausti kompiuterio klaviatūros mygtuką daug paprasčiau. Net pradinėse mokyklose jau pasitaiko atvejų, kai vaikai neretai raginami rašyti kompiuteriu, mat mokytojams bus kur kas lengviau skaityti jų darbus. Paprasčiau tariant, nereiks sukti galvos, ką vaikas ten sukeverzojo, šifruoti, ką pabraukė ar mėginti atspėti, ką paslėpė po rašalo dėme. Žinoma, tai daug paprasčiau, bet ar norime naujos politikų, gydytojų, mokslininkų kartos, kuri vis dar mano, jog rašiklis yra tik prestižo ženklas ar verslo dovana, ant kurios labai gražiai atrodo išgraviruoti inicialai? Manau, ne. Tad galima teigti, kad kai kuriems žmonėms trūksta sąmoningumo darant sprendimus, nulemiančius didelį procentą vaikų, paauglių ir suaugusiųjų neraštingumo.
Tačiau reikia susitaikyti – naujųjų technologijų invazijos į mokyklas neišvengsime. Ji sparčiai vyksta ir ateityje tik dar labiau didės. Bet dar ne viskas prarasta, ir išeičių tiek daug: juk galima sudaryti įvairiausių mokymo programų, kurios ribotų vaikų naudojimąsi kompiuteriais, mokyklose steigti praktinius rašymo užsiėmimus, nes vaikams būtent paskatinimo tai daryti ir trūksta. Juk tuose dabar taip populiariuose pratybų sąsiuviniuose rašyti reikia tik minimaliai – užtenka brūkštelėti skaičių ar raidę. O apie dailyraštį, beveik reikalingiausią praktikos dalį mažamečiui, kalbama vis rečiau. Žinoma, tam, kaip ir viskam šiomis dienomis, reikia finansinės paramos, tačiau tai nėra išlaidos tik skambiu pavadinimu „projektas“, tai – investicija.
Tačiau nereikėtų problemos palikti „geresniems laikams“, tiesiog gali būti per vėlu. Jau šiandien galima surasti būdų, kaip vaikus skatinti rašyti taisyklingai be didelių išlaidų ir prievartos, vaikus skatinančios klausyti suaugusiųjų jiems brukamos nuomonės. Juk jei tėvai ir mokytojai vaiką rašyti moko priverstinai, o jo mintyse tuo metu sukasi vien mintys, kaip greičiau baigti tą nuobodų rašinį ir nebaramam sėlinti prie kompiuterio, argi iš to gali būti naudos? Manau, svarbiausia, kad tik rodydami tinkamą pavyzdį mažiesiems, galime „pajudėti iš mirties taško“, pagerinti gimtosios kalbos padėtį ir ją apskritai išsaugoti. Skaitykime vaikams, sudominkime juos literatūra, parodykime, kaip knygos gali padėti pažinti pasaulį neblogiau už televizijos kelionių ar nuotykių kanalus, negailėkime savo nors ir brangaus laiko diskusijai su paaugliu apie tai, knyga ar jos ekranizacija buvo originalesnė, įdomesnė – juk tam, kad atsakytų, vaikui vis tiek teks ją perskaityti, tačiau jau ne priverstinai, o susidomėjus.
O svarbiausia – liaukimės apgaudinėję patys save. Mažiau kalbų, daugiau darbų. Juk, gerai pagalvojus, nesugaišime daugiau laiko, jei rašydami sąsiuvinyje žodį „ačiū“ parašysime jį su ilguoju balsiu. Nesuskaus ir pirštų, jei rašydami elektroninį laišką paspausime nosines raides žyminčius klaviatūros mygtukus. Neleiskime pasitvirtinti pasakymui, kad įprotis blogiau už prigimtį. Pradėkime kiekvienas nuo savęs, ir augančiai kartai tai bus puikiausias pavyzdys bei paskatinimas pamilti savo gimtąją kalbą.
