Kader Abdolah “Mečetės namai” – toliau skaitau praėjusių metų geriausius vertimus. Dar viena knyga kultūriniam pažinimui. “Stambulo pavainikė” pasakojo apie Turkiją ir armėnus, “The Kite Runner” – apie Afganistaną, “Raudnoji Azalija” – apie Kinijos kultūrinę revoliuciją, o ši knyga apie Iraną ir irgi apie revoliuciją.
Knygoje pasakojama šeimos, gyvenančios prie mečetės, istorija. Tuo metu Iraną valdo šachas, kurį remia Jungtinės Valstijos. Atmosfera šalyje, ypač didžiuosiuose miestuose gana laisva ir demokratiška, moterys laisvėja, nebesidangsto čadromis, ir, aišku, kaip visada, atsiranda žmonių, kuriems tai nepatinka, kurie tokius reiškinius vadina nudvasinimu, religijos įžeidimu ir panašiai, tad po truputį pradeda judėti jauni šventikai imamai, ajatolos. Atsiranda tokių, kuriems gyventi prie vienos politinės santvarkos ar sistemos nenusiseka, todėl jie mielai prisijungia prie revoliucionierių, kad sugriautų nusistovėjusią tvarką, iš tarno virstu šeimininku ir dar vožteltų buvusiajam šeimininkui šautuvo buože.
Mečetės namuose gyvenanti šeima yra tarsi sumažintas paveikslas Irane ir visuomenėje vykstančių pokyčių. Būtent ši knygos pusė man labiausiai ir patiko. Pažvelgus į mečetės namus atrodytų, kad gyvenimas teka sava vaga, bet kas galėtų patikėti, kad imamo našlė tokia nusivylusi ir nepatenkinta savo gyvenimu, kad puls tiesiai į pirmąsias revoliucionierių gretas, išsižadės savo sūnaus kaip tėvynės išdaviko, bus Dorovės policijos iniciatorė, gaudanti lūpas pasirausvinusias ar netinkamai gatvėje apsirengusias moteris (Dorovės policija Irane egzistuoja iki šiol), kad taps tokia negailestinga, kad kita tos pačios šeimos moteris, Fagri Sadata, namų šeimininkė, gražuolė, nusiims savo papuošalus ir paslėps giliai spintoje. Iš baimės būti per gražia, per ryškia.
Namai pilni įvairių charakterių ir įvairių likimų. Iš tų pačių namų pabėgęs Nosratas – menininkas, fotografas, operatorius, lankstus, sugebantis prisitaikyti prie bet kokios sistemos, piktinantis seneles savo nepagarbiu, jų akims ištvirkėlišku elgesiu, jaunasis imamas, Alsaberio sūnus įnikęs į opijų, pražuvęs narkomanas, prisidėjęs prie namų žlugimo, aklas Muedzinas, nesveikas vaikas, visų vadinamas Driežu, ir žinoma namų galva, Aga Džanas.
Baisu skaityti apie “išgelbėtoją” islamistų diktatūrą, išsigimusią revoliuciją, ryjančią savo paties vaikus. Kam yra istorija, jei iš jos niekada nepasimokoma? Mečetės namai griūva, praranda savo įtaką, netenka gyvybės, pagarbos. Visą šalį apima baisus nuovargis – nuo švento karo su Iraku, nuo vidinių valymų. Sąstingis.
Perskaičius knyga nepalieka niūraus vaizdo. Ji baigias skaidria viltinga nata, nes aukštai kalnuose yra toks rojaus sodas, gaivinantis dūšią, suteikiantis jėgų dar vienam atgimimui. Paskaitykit, pamatysit.
Originalus įrašas tinklaraštyje Fantastiškų (-os) knygų žiurkės
