Dovilė Butnoriūtė – aktyvi Kauno (ir ne tik) renginių organizatorė, kultūros grupės „Open culture“ lyderė, Gatvės muzikos dienos Kaune iniciatorė, koncertų „Romuvos“ kiemelyje rengėja, samdoma lektorė. Kalbamės apie Kauną, kultūrą, virsmus, idėjas, žmones ir meno vartojimo perspektyvas.
Dovile, klausimas nelengvas, bet pamėgink atsakyti. Kokiom nuotaikom šiandien, šiais metais gyvena Kaunas?
Kultūriniai metai Kaunui išties sudėtingi. Kaip ir visose krizėse – visų pirma visi labai pykstame, grūmojame dangun, vėliau susitaikome su padėtimi ir imamės darbų. Nepaisant žalojančių miesto valdžios sprendimų kultūrai, mes šiandien vis tiek džiaugiamės gyva ir pakankamai spalvinga viešąja erdve. Miestiečiai jau tokie – kuo sudėtingiau, tuo įdomesnių kultūrinių projektų matome aplinkui, apie kurių kokybę kalbame ne tik mes patys, bet ir kiti.
Jei jau prakalbome apie miesto valdžią, turbūt tenka bendrauti su politikais (prašyti paramos, teikti paraiškas renginiams organizuoti). Kokios problemos čia iškyla? Ar pasitaiko cenzūros atvejų ar politiko-politinės grupės priešinimosi kultūriniam įvykiui?
Miestas yra atviras žmonėms, kurie turi idėją ir geba įrodyti, jog sugebės ją įgyvendinti. Tačiau jo finansinės galimybės vis labiau menksta. Faktas, kad kultūrai pinigų niekada nebuvo pakankamai, bet tiek mažai, kiek dabar, dar nėra buvę, ir tai liūdina visus. Aišku, sunkiausia dabar jaunoms idėjoms, bet čia egzistuoja „savivaldybės baubo“ sindromas. Kultūra beveik visais atvejais finansuojama per projektus, taigi viduryje metų atėję ir paprašę pinigų jų negausime. Tačiau tokių prašančių, o vėliau besipiktinančių visada yra. Norint suteikti tokią paramą, tenka iš kažkur nukirpti, o prieš jį tas galas jau buvo pakirptas penkiolika kartų. Dažnai pamirštama, jog galima prašyti nefinansinės pagalbos, kurios miestas gali suteikti. Tereikia kalbėtis ir drauge paieškoti išeičių.
Organizuoji koncertus legendinio „Romuvos“ kino teatro pasaže. Vis dėlto šiam neseniai atgijusiam kino teatrui pastaru metu tenka nemažai kritikos. Ypač dėl žemos rodomų filmo kultūrinės, meninės vertės, Kaip pati vertini atgimusią „Romuvą“?
Iš tiesų šį klausimą girdžiu labai dažnai, o atsakymas į jį nėra paprastas. „Romuvos pasažo“ alternatyviosios muzikos koncertų koncepcija buvo pasirinkta neatsitiktinai – man „Romuva“ visada buvo intelektualinis švyturys, ypatingos Kauno publikos susitikimų vieta. Todėl ne tik mielai palaikiau prie kino teatro rengtas išlaisvinimo akcijas, bet ir jau antrą šiltąjį sezoną parenku muziką, kuri tą publiką ir vėl suburia bent jau kino teatro prieangyje.
Daugelis aktyvių kauniečių atgautą „Romuvą“ įsivaizdavo optimistiškai, tačiau šiandien tenka pasakyti, jog kritika kino teatrui yra ne iš piršto laužta. Dabartinė kino teatro veikla labiau skatina tą publiką ne burtis, bet aplenkti šį pastatą, nes jis iki šiol neturi veido. Pripažinkime, jog komercinio kino Kaune pakanka, tam yra didieji banginiai, turintys ir įdirbį, ir patirtį, tačiau nežinia kodėl „Romuva“ bando lyg ir konkuruoti su jais. Ko gero, visus netinkamus pasirinkimus sąlygoja tai, kad kino teatras nežino arba nenori pripažinti, kas yra jo auditorija ir ko jai reikia, kaip teisingai tuos poreikius patenkinti. Taip repertuare ir atsiranda komercinis kinas, įdomūs pasirinktų rengiamų koncertų sprendimai, dažnai jaudinantys tik garbaus amžiaus miestiečius. Nesunku pastebėti, jog visi tikrajai „Romuvos“ publikai įdomesni vyksmai ateina iš šalies – labai gražus pavyzdys šį pavasarį kino teatrą nušvietęs audiovizualinio festivalio „Centras“ vakaras apėmęs ir muziką ir vizualųjį meną.
Mano akimis, kino teatras vis dar turi potencialo šokti į tinkamas vėžes, tačiau tai reikia daryti skubiai, kol neprarasta reputacija, o pokyčių vis dar laukiančiai publikai nedingo entuziazmas. Be jokios abejonės tam reikia žmonių, kurie kvėpuoja nekomerciniu kinu, jį pažįsta ir geba nuoširdžiai bendradarbiauti su nekomercinio kino rinkos dalyviais; mokytis iš jų.
O ar realus toks žodžių junginys – atgimęs Kaunas? Neseniai teko bendrauti su vienu ekscentrišku Kauno milijonieriumi, kuris tokio žodžių junginio nepripažino ir sakė, kad Kaunas tuoj mirs. O patys pirmi – pensininkai.
O ar jis kada nors buvo prigęsęs? Apsidairykite aplinkui, ar pastebėjote kiek šiandien yra pasirinkimų, kur ir kaip praleisti vakarą? O kiek visiškai nemokamų renginių? Kone kasdien – nuo šokių pamokų iki kino po atviru dangumi bent trijose erdvėse. Jų vis būdavo ir anksčiau, juk menininkai niekada nenustoja kūrę, jie visada nori savo kūryba pasidalinti su žmonėmis. Ūgtelėjimą sukėlė aktyvesnis tarpusavio bendradarbiavimas tiek su socialiniais tinklais, tiek tarpusavyje. Gražiausias pavyzdys – Kauno senamiesčio verslininkų draugystė.
Ar tarp Kaune renginius organizuojančių asmenų, idėjinių ir komercinių grupių („Ryšių kiemelis 837“, „Open culture“, „Senamiesčio žiogas“, „Balcony TV Kaunas“, „Art‘erija“, „Fluxus“, kitų smulkesnių organizacinių vienetų) egzistuoja artimesni santykiai, idėjų mainai, diskusijos? Ar jus galima vadinti konkurentais?
Kiek jų daug, tiesa? Būtent todėl visuose įdomesniuose renginiuose visada išvysi pažįstamą veidą, galbūt jau permigravusį kitur, norintį išmėginti ką nors naujo. Daugelis kultūrinių vienetų yra nedidukai, todėl bendradarbiauti mums būtina. Ir tai vyksta – gražus pavyzdys dainuojamosios poezijos ciklai, draugiškai pasidalinę metų laikus. Nekomercinių projektų kuratoriai tikrai dėkingi Fluxus ministerijai, kuri atveria erdves veiklai, Balcony TV veikia bendradarbiavimo tarp verslo ir muzikos principu. Štai mes labiau linkę prisidėti prie nekomercinių projektų, nes tokia yra mūsų atviros kultūros („Open culture“) vizija, o jei nedirbame drauge, tai visada mielai dalinamės kolegų atvirų įvykių anonsais, ir panašiai.
Dėl esamos Kauno kultūros politikos konkurentais galime būti dėl itin mažo finansavimo. Visiems jo toli gražu nepakanka, taigi čia tenka grumtis idėjomis, kuri pasirodys vertingesnė?
Dažnesnės diskusijos galėtų turėti naudos. Bendradarbiavimas yra meno inkubatorių pagrindas. Kaunas kol kas nė vieno realaus neturi, o rengiamo Raudondvaryje kūrybiniai planai, kaip bebūtų, vis dar neaiškūs, nes prioritetas – uždengti stogą ir rekonstruoti pastatą.
Dažnai Kaunas ir Vilnius lyginami tarpusavyje (anekdotuose ir kitur). Pati buvoji abiejuose. Ar yra prasmės lyginti šiuos du miestus, panašėja, ar traukiasi nuo kits kito?
Abu miestai ir panašūs, ir skirtingi. Žinoma, natūraliai skiriasi vartotojų mentalitetas, perkamosios galios, taigi ir pasirinkimai. Pavyzdžiui, Vilniuje žmonės atviresni alternatyviai muzikai, tačiau ten ir daugiau žadinančių vaizduotę erdvių jai.
Apskritai Vilnius man gerąja prasme – truputį laukinis, neprijaukintas, didelis, bet labai spalvingas ir įdomus. Jame malonu svečiuotis ir galima labai daug ko išmokti, įsikvėpti. Visur gerai, bet namuose – geriausia. Labai džiaugiuosi, jog gyvenu ir dirbu Kaune. Čia namai, čia širdis ir didieji iššūkiai, kurių dar daug reikia įveikti.
Kauno aukštosios mokyklos teikia bent tris kultūros vadybos studijas. Prie vienos iš jų lektorių sąrašo mačiau įrašytą ir tavo vardą. Kaip vertintum tiek šias studijas, tiek jas pasirenkančius asmenis, jų galimybes ir tikimybes ateityje įsitvirtinti pramogų/meno sektoriuje?
Kadangi esu vienos iš šių bakalauro programų absolventė, pastebėjau tendenciją, jog kuriantys jauni žmonės, kurie neįstoja į menus, stoja į kultūros vadybą, kuri iš esmės nėra meno disciplina. Ji kultūros produktus pristato kaip prekę, pabrėžia šios rinkos specifiškumą. Iškyla menininko ir vadybininko konfliktas. Taip atsiranda daugybė nusivylusiųjų. Kita vertus, nemanau, jog universiteto tikslas yra išugdyti armiją meno rinkos profesionalų.
Studijas baigusiųjų perspektyvos yra panašios į bet kurios kitos disciplinos. Kiekvieno iš mūsų požiūris į savo galimybes nulemia kelią. Kultūros vadybos specialybė yra iš tiesų plati, svarbu tai suvokti plačiau nei tik gimtadienių organizavimą. Norintiems įsitvirtinti reikia daug domėtis suinteresuota kryptimi, sekti politiką, pažinoti dominančios vietovės kultūrinį gyvenimą ir daug dirbti, nes kultūra – kaip gyvatė – nuolat keičia odą.
Kokį renginį turėtum suorganizuoti, kad po jo galėtum laiminga numirti?
Kol kas šiandien konkrečios svajonės neturiu, nes vis dar sunku prognozuoti savas veiklas – kasdienybė yra pilna įdomių žmonių, kurie per vieną pokalbį gali įkvėpti netikėtiniems projektams, ir aš jų imsiuos! Svarbiausia iššūkis. Nes kuo didesnį kalną įveiki, tuo gražesnis nuo jo atsiveria vaizdas.
