(c) Justino Lekavičiaus archyvo nuotr.

Beveik 40 dienų, 17 500 kilometrų ir tie patys 2 džipai su 7 keliautojais. Rugsėjo 11-ąją jie jau tvirtai galėjo ištarti – Misija tikrai įmanoma! Nes jiems pavyko. Apkeliavus Rusiją ir Mongoliją jie gyvi, sveiki ir labai laimingi grįžo į Lietuvą.
Apie kelionėje patirtus nuotykius, fizinius ir psichologinius išbandymus kalbamės su Vytaute Stankevičiene.

***

Sveikinimai sėkmingai sugrįžus nuo visos KaunoZinios.lt komandos. Koks jausmas po daugiau nei mėnesio vėl išvysti užrašą „Lietuvos respublika“? Ir ar galima jį palyginti su jausmu, rugpjūčio 3-iąją paliekant Lietuvą?

Paliekant Lietuvą visus buvo apgaubęs kelionės jaudulys ir azartas. Norėjosi važiuoti kuo toliau, kuo daugiau! Žinoma, po savaitės jau ilgėjomės namų, artimųjų ir draugų, tačiau nebe pirmą kartą keliaudami žinojome, kad visada taip būna – pirma ir paskutinė savaitė sunkiausia.
Po 40 dienų pamačius ženklą Lietuvos Respublika lengviau atsidusome – pagaliau. Pagaliau namai, sava kalba, sava kultūra. Be abejonės, tas džiaugsmas sumišęs su liūdesiu, kad kelionė baigiasi, vėl teks grįžti į kasdienybę po daugiau nei mėnesio praleisto kardinaliai pakeitus aplinką. Kitas labai malonus aplankęs jausmas – didžiavimasis savimi ir visos kelionės dalyviais, kad įveikėme tokį tolimą ir be galo įdomų kelią, niekas Maskvoje neapsisuko, pasakęs „Negaliu, nenoriu“, o visi tvirtai laikėmės ir kartu išgyvenome visas negandas ir džiaugsmus.

Prakalbote apie negandas. Ar kelionės metu buvo akimirkų, kai pagalvojote: „Viskas, dabar jau kelionė baigta“?

Stengėmės neleisti sau tokių minčių. Čarlzas Dikensas yra pasakęs: „Nėra pasaulyje tokio kalno, kurio viršūnės galų gale nepasieks atkaklumas“. Manau, galima teigti, kad pasiekėme visų prieš mus netikėtai išnirusių kalnų viršūnes… Kelis kartus buvo iš tikrųjų rimti automobilių gedimai – vanduo oro padavimo sistemoje, subyrėjusi greičių dėžė, sugedusi sankaba – ir komandos narių akyse prabėgdavo nerimo, baimės ir nusivylimo šešėlis… Tačiau sėkmės ir sumanumo dėka visos šios problemos buvo išspręstos ir smarkiai nekeisdami planų (netgi priešingai – pasirinkdami ilgesnįjį numatytą kelionės maršrutą) pasiekėme savo tikslus ir laimingi grįžome namo. Labiausiai džiaugiamės, kad nepavedė nei vieno sveikata, nes tai būtų buvę kur kas sudėtingiau, nei sugedusi technika.

Kas kelionėje buvo sunkiausia tiek fiziškai, tiek psichologiškai?

Geras klausimas (šypteli). Vis tik sunkiausia buvo išsiruošti į kelionę. Pasiruošti visureigius, ko nors nepamiršti ir panašiai. O jau kai išvažiuoji, viskas „rieda“ savaime. Keliaudamas viską priimi kaip iššūkius ir su didžiausiu malonumu juos įveiki. Nuo iššūkių kelionė tampa tik įdomesnė. Tokios ekspedicijos reikalauja ne tik fizinės, bet ir psichologinės ištvermės. Vieniems būna sunku priprasti prie komforto nebuvimo, kitiems – prie besikeičiančių santykių ir nuotaikos, juk keliauja ne vienas žmogus ir tenka smarkiai prisitaikyti prie likusiųjų nuomonės dažnai paminant savus įsitikinimus.

Ar pavyko įsitikinti tuo, kad draugus geriausiai pažinsi kelionėje?

Prie posakio „draugą nelaimėje pažinsi“, drąsiai galima pridėti – ir kelionėje. Žmogus, išėjęs iš savo komforto zonos, paprastai pasimeta, sutrinka, o tada pasimato jo tikras veidas – įsivaizduotas „gerietis“ pasidaro piktas, irzlus ir viskuo nepatenkintas, o „tylenis“ sužavi savo orientavimosi gebėjimais ir sumanumu! Charakteris, pomėgiai, vairavimas, tas pats biologinis laikrodis (vyturys ar pelėda) ir panašiai – viskas gali sutapti su kelionės draugais arba ne. Jei nors kiek sutampa – valio, bet įsivaizduokite, jei jau kelionės pradžioje paaiškėja, kad – ne… Todėl labai svarbu pažinti kelionės dalyvius dar prieš išriedant į kelią. Išsiaiškinti lūkesčius, pasidalinti pareigomis – kas planuoja maršrutą, kas vairuoja, kas gamina valgyti ir t.t. Taip pykčio ir nepasitenkinimo atvejų skaičių galima sumažinti iki minimalaus.

Komandoje buvo ir vos devynerių sulaukusi dukra Ada. Kaip jai sekėsi ištverti šią kelionę?

Kaip bebūtų keista, bet Ados elgesys ir prisitaikymas prie aplinkos pranoko visų lūkesčius (šypsosi). Jai viskas buvo labai įdomu, visiškai negąsdino nekomfortiškos sąlygos, pasikeitęs maistas ir žmonės, su kuriais ji nesusikalbėjo jokia kalba. Ada labai džiaugėsi gyvai pamatytais kupranugariais, jurtomis ir gyvulių bandomis, kurias gano ant arklių raiti piemenys.

O kaip prie kalbos barjerų prisitaikė suaugusieji? Ar mongolai kalba kitomis kalbomis? Gal patys išmokote ką nors pasakyti mongoliškai?

Mongolų kalba pasirodė iš tiesų sudėtinga. Nors rašymui nuo 1945 metų jie naudoja kirilicą, nieko suprasti neįmanoma! Išmokome pasakyti ačiū – bayarlala.
Jau keliaudami per Rusijoje esančias respublikas, kuriose kalbama skirtingomis kalbomis, pagalvojome, koks margas tas pasaulis… Bet kad ir koks jis būtų įvairus, yra viena kalba, kurią moka visi – tai ženklų kalba. Tokiu būdu dažniausiai ir susikalbėjome Mongolijoje, kadangi didžioji dalis ten gyvenančių nekalba nei angliškai, nei rusiškai.

Kokie vaizdai, emocijos buvo įsimintiniausi kelionės metu?

Iš esmės – kelionę galėtume dalinti į tris dalis – Baikalas, Mongolija, Altajus. Iš tikrųjų kiekvienai šių dalių reikėtų skirti po atskirą kelionę – visos labai ypatingos.
Baikalo ežerą pavadinti „ežeru“ tikrai negalėtume – tai tikra gėlo vandens jūra! Pasak senovės legendos, Dievas, skrisdamas virš Sibiro, nušalo rankas ir išmetė visas brangenybes, kurių didžiausia ir yra Baikalas. Apipintas padavimais ir šamaniškomis istorijomis, ežeras nepaliko nei vieno abejingo.
Mongolija paliko laisvės, budistinės ramybės ir gerumo įspūdį. Tikimės, kad dar ne vienerius metu minimali civilizacijos ir turizmo įtaka leis čia pajusti tikrą, ne dirbtinį, laisvės ir gyvenimo džiaugsmo pojūtį. Kiekvienas gali važiuoti ir eiti kur tik nori. Nėra baimės… kai prisitaikai prie saulėtekio ir saulėlydžio, o ne prie laikrodžio rodyklių…
Altajus, ypač jo dalis Rusijoje taip pat paliko ne ką mažesnį įspūdį nei Baikalas ar Mongolija – bekraščiai kedrų miškai, turkio spalvos putojančios kalnų upės ir kalnai snieguotomis kepurėmis. Visi vienbalsiai sutarėme, kad reikia važiuoti čia atostogauti (šypteli).

Vienas kelionės tikslų buvo fotosesija su vietine mongole. Ją taip pat pavyko padaryti. Kaip sekėsi dirbti visiškai kitokiomis sąlygomis? Ar mergina lengvai sutiko? Koks skirtumas tarp lietuvaičių modelių ir šios merginos?

Viskas nuo pat pradžių vyko kaip kompiuteriniame žaidime (šypsosi). Galvojome, kaip ir kur reikės surasti tinkamą merginą… O ji atsirado pati! Priėjo ir paklausė, gal galime pavežti ją iki miestelio. Bevažiuojant ir buvo susitarta dėl fotosesijos, kurioje ji mielai sutiko dalyvauti. Tik tą vakarą neįvertinome, kad anksti temsta ir saulė labai greitai nusileidžia… Pasiruošę nuskubėjome ant kalno, tačiau saulė greitai užsimerkė ir atėjo tamsi naktis. Teko fotosesiją atidėti rytui. Kitą rytą viskas ėjosi sklandžiai – mergina, nors ir nė karto nebuvo pozavus, puikiai susitvarkė su užduotimi. Šiek tiek mus pačius blaškė labai karštas oras įdienojus ir fantastiški gamtos vaizdai aplink. Taip ir sukosi mintys, kiek originalių fotosesijų čia būtų galima atlikti… Kalbant apie skirtumus: lietuvaitės drąsesnės, atviresnės. Mūsų mergina Odontungalag (toks jos vardas) pasirodė santūresnė, bet puikiai jaučianti grožį, estetiką ir savo vertę. Reikėtų nepamiršti ir kalbos barjero – ji vos vos kalbėjo angliškai, tad teko ženklais rodyti, ką daryti. Ši foto sesija buvo tikrai labai labai įdomi patirtis.

Ar buvo kokių nors kurioziškų ar tiesiog linksmų akimirkų, kurios dar dabar kelia šypseną?

Negalėčiau išskirti kažko konkrečiai. Daug kam kelia šypseną pasivažinėjamas Baikalo bekelės vairuotojų takais – ten ir užstrigome, ir abiem visureigiais atsitrenkėme į tą patį medį. (šypsosi) Taip pat labai smagiai atrodė Mongolijoje ant motociklų daiktus gabenantys žmonės – pamatėme, kad galima ant motociklo vežtis ir aviną, ir skalbimo mašiną!

O ar buvo „atvirumo valandėlių“, kuomet išsakėte ką vieni apie kitus manote? Visgi kartu buvo praleistą daug laiko.

Tokia valandėlė buvo tik vieną vakarą, po labai sunkios ir sudėtingos dienos. Bet visi esame suaugę ir pakankamai subrendę žmonės, todėl suprantame, kad ta įtampa, atsirandanti nuo buvimo kartu kiekvieną dieną, išsisklaido kaip rūkas kasdieniame gyvenime. Viskas būna labai subjektyvu ir asmeniška, todėl daug ko negalima priimti už gryną pinigą… Po kelionės viskas susistato į savo vietas. O juk žodis gali būti kaip žvirblis – išskridęs jau nebesugrįš.

Kaip leidote laiką tuomet, kai kelias pasidarydavo itin monotoniškas?

Nebuvo daug tokių dienų. Kai vaizdas tapdavo nuobodus – miegodavome, kalbėdavome tarpusavy racijomis, žiūrėdavome filmus, diskutuodavome ar žaisdavome. Na, kartais kokį pokštą kitam ekipažui iškrėsdavome. (šypteli)

O ko labiausiai pasiilgote per tas 40 dienų?

Na, čia kiekvienam savo. Vieni ilgėjosi daržovių, pieno produktų, kiti – normalaus dušo, tualeto, dar kiti – daugiau poilsio. Labiausiai trūko… laiko! Daugiau laiko, kad galėtume aplankyti žymius objektus, ilgiau pabūti patinkančiose vietose, geriau pajusti, kuo kvėpuoja ta šalis ar tiesiog vieta, kurioje esame.

Ko jus išmokė ši kelionė?

Tikiuosi, kad visiems kelionės dalyviams pasidarė aišku, kad pasaulis nėra jau toks didelis. Ir jį galima apkeliauti. Tokios kelionės yra pats geriausias komandinio darbo išbandymas, ką visi labai aiškiai pajutome ir pamatėme. Taip pat supratome, kad visur iš esmės žmonės panašūs. Kur bekeliautum, kokius žmones besutiktum – visiems reikia draugystės, šilumos ir atviro, nuoširdaus bendravimo…

Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: