© Mildos Martišiūtės nuotr.

Karlo Marxo mintis, kad istorija kartojasi, pirma – kaip tragedija, vėliau – kaip farsas, turbūt geriausiai iliustruoja niekaip nerimstančių Lietuvos nacių rengiamą inkviziciją.

Tik šie naciukai kiek išsigimė, turint omenyje, kad 13 sudeginti pasmerktų asmenų sąraše atsidūrė net ir geriausias mano draugas, Algis Greitai. Juk jis turėtų būti šio „judėjimo“ simbolis, arba mažų mažiausiai kviestinė žvaigždė, kuri tiesiai iš TV eterio, kur vaidina idiotą, po darbo puola (išsi)vemti į viešąją erdvę. Tiesa, pastaruoju metu, kietas ir man labai patikęs stalinistinis tonas (deja, deja..) virto subobėjusio visų ponių šuniuko Petruškevičiaus lygio cypaliojimu apie išorės (t.y. rūbų ir kitų aksesuarų) įtaką žmogaus asmenybei. Taip net galima sumaišyti, kas čia protingesnis, – Davidas Beckhamas ar Stephenas Hawkingas? Hawkingui reikia slėptis po lapais, nes arijų rasei nereikia invalidų, kurie atrodo kaip invalidai ir be viso to, dar ir YRA invalidai. Kaip žmogus gali mąstyti ir taip blogai atrodyti?

Ar ne dėl to paties naciai nori sudeginti ir Algį? Ne, tikriausiai ne dėl to. Naciai neturi kitos identifikavimo arijumi priemonės, kaip tik artimas ryšys, bendra „brolžudystė“. Jų logika traukta ne iš Adolfo Hitlerio haliucinacijų, bet iš liaudies pasakų. Kaip pasakytų Jacquesas Lacas: „tiesa turi fikcijos struktūrą“. Svarbu yra ne tai, kokiu turiniu užvemiama pasaulio suvokimo forma, o tai, kokia yra forma, į kurią vemiama.

Neseniai, ieškodamas vieno seniai rašyto straipsnio, nacių puslapyje aptikau rašinį apie save. Kaip nustebau, kad esu toks populiarus, – net perskaičiau straipsnį. Ten kokį dvidešimt kartų minimas žodis „ideologija“ ir aš esu kaltinamas, kad nesilaikau anarchistinio dogmatizmo. Bet, aišku, nesuprantama, kad jeigu anarchizmas būtų ideologiškai angažuotas, jis virstų tik dar vienu nacizmu. Ir ką jau ten kalbėti apie suvokimą, kad ideologija yra forma, ne turinys.

Nacizmas pačia elementariausia prasme šiandieną egzistuoja kaip viena iš neapykantos formų, kuri gali vienodai nukrypti į mane, Algį Greitai ar A. Hitlerį: siūloma sudeginti ir mirusius asmenis. Tikrai iškalbingas loginis sprendimas: jeigu jau deginti priešus, tai ir jų kaulų nepalikti.

Taip elgiasi teroristai ir kovotojai su jais. Abi pusės tiki, kad atlieka šventą misiją (džihadas iš esmės reiškia ne puolimą, o Alacho gynybą); amerikiečiai niekada nepripažins, kad visos aršiausios teroristinės organizacijos, yra jų kūriniai (skaityti Noam Chomsky, nes tingiu referuoti).

Logika yra tokia: ginu, todėl galiu pulti ką noriu ir kaip noriu, kare kaip kare. Galiu suspenduoti visas konvencijas, nepaisyti jokių taisyklių, kankinti kaip tik noriu, – atlaikyk mano smūgį, kvaily, aš ginu teisę sakyti, ką noriu.

Niekas nepuola be tokios „gynybinės“ logikos branduolio: idėjos branduolio, kuri leidžia visa kita nurašyti, kaip gamtos klaidas. Naciukams tai dažniausiai yra tėvynė. Serialas „Homeland“ iš esmės niekuo nesiskiria nuo lietuviško realybės šou „Naciai amžiams“. Tariamas teroristas yra tuo pačiu ir didžiausias herojus, ir didžiausias priešas. Ir tai nėra nesuderinama: jis tiki, kad šalį reikia saugoti ir nuo vidaus priešų, jam nerūpi, kas nutiks, jeigu jis susisprogdins. Aštuonerius metus kalintas desantininkas nori atkeršyti už vieno vaiko mirtį, paversdamas ją įrodymu, kad visa Amerikos vyriausybė – niekšai.

Dar Sigmundas Freudas puikiai suvokė paranoją, kai vyras įtarinėja savo žmoną neištikimybe: net jei žmona iš tiesų yra neištikima, vyro pavydas vis tiek yra liguistas, nes kyla ne iš tikrovės faktų, o iš vaikystės traumų.

Teroristai nekentė Amerikos dar prieš tai, kai ji ėmė kištis į jų vidaus politiką. Jie nekentė Amerikos, nes.. jai pavydėjo. Pavydėjo tos Tikrovės dykumos, kurioje nėra jokio musulmoniško esensializmo, kuris tave įkalina ir neleidžia ištrūkti. Visi tie binladenai, huseinai yra didesni Holivudo gerbėjai už pačius amerikiečius.

Fantazija apie šalį, kurioje geriau, kurioje daug geriau, – kaip fantazija apie geriau gyvenantį kaimyną: geriau jau susisprogdinti nei gyventi šalia tokio „niekšo“.

Tuo tarpu amerikiečiams terorizmas, o tiksliau – karas su terorizmu – yra visomis prasmėmis vienas iš geriausių būdų ir toliau demonstruoti galią: Holivudas turbūt greitai kurs filmus vien apie  terorizmą.

Filmų logika – irgi vienoda. Pradžioje parodoma, kaip amerikiečių desantininkai gražiai sutaria, kokias gražias šeimas turi, kaip jiems gera kartu ir t.t. Tada parodoma, kad egzistuoja blogietis pačioje Amerikos vyriausybėje, tada įvyksta desantininkų susidūrimas su blogiukais teroristais, kas nors žūva, bet vis tiek laimi amerikiečiai, kurie vėliau dar išsiaiškina apie blogiuką savo šalyje ir jį nugali, pasakos pabaiga.

Tokie filmai kartoja ir kartoja tą patį nacistinį moralą, kuris yra labai patikimas melas: blogį reikia nugalėti, reikia nužudyti, nukankinti, įbauginti ir t.t.

Vis dar mąstoma pasenusiomis modernizmo, kilusio iš racionalizuoto Švietimo epochos proto, sąvokomis: karas laimimas, kai sunaikinamas priešas.

Net jei II pasaulinį karą būtų laimėję naciai, tai būtų buvusi trumpa pergalė prieš neišvengiamą sutriuškinimą.

Neatsilaikė ir SSRS, o juk smegenis plovė taip švariai, kad kiekvienas Vilniaus taksistas dabar pasakys, jog „tada buvo geriau“. Iš principo, bet kuriam gyvūnui, kurio poreikiai yra marksistiniai, SSRS buvo rojus žemėje. Nereikia dirbti, stengtis, konkuruoti. Užtenka ėsti, gerti, šikti, myžti ir rujoti.

Gaila, kad postsovietinių šalių architektai neturėjo vaizduotės ir iš karto nusprendė ne mąstyti, o „copy-paste“ principu perimti Vakarų tradicijas, fetišizuojant demokratiją, kaip „istorijos pabaigą“, tobulą formą, kuriai kapitalizmas suteikia tobulą turinį.

Tai buvo didžiausia XX amžiaus tragedija po II pasaulinio karo, jei čia dar apskritai galima įžvelgti tragediją.

Fantazija apie Vakarus nuslėpė tikrovės faktą, kad mes susiduriame ne tik su techninėmis, bet ir su kultūrinėmis problemomis.

Nacių klausimas – kodėl mes turime būti kaip vakariečiai?, gal ir nėra toks kvailas, bet netiksliai pateiktas: reikėtų klausti – ar mes galime būti kaip vakariečiai? Ir atsakymas, aišku, yra ne. Labai maža dalis lietuvaičių apskritai pritampa kitoje šalyje, dar mažesnė dalis ten įsitvirtina, o apie daug pasiekusius beveik neteko girdėti. Jei tai ne fiziniai duomenys.

Tad naciai puikiai naudojasi „užpultos“ tautos fantazija. Jie jautėsi užpulti ne tik Sausio 13 – ąją, jie jaučiasi puolami kiekvieną minutę. Kas nors vis puola kalbą, dar kiti puola „vertybes“, taip pat – bando supirkti niekam tikusią lietuvišką žemę ir t.t. Šitos fantazijos nėra nei naujos, nei turinčios realų tikrovės pagrindą. Taip buvo dar pirmųjų civilizacijų laikais. Todėl Biblija ir „Haris Poteris“ vis dar neįveikiami bestseleriai, – ten egzistuojanti forma užpildoma kuo tik nori. Biblijoje gali „išskaityti“ visus Hario Poterio triukus. Tik ji skirta daugiau suaugusiems, nes nuobodi, kaip sovietinis lietuvis.

Tačiau fikcija, turinti tiesos struktūrą, nėra lengvai paneigiama ar dekonstruojama, kaip melas. Kadangi ji aiškiai įvardija problemas, jų priežastis ir sprendimo būdus, atrodo, kad viskas yra „realu“. Kultūra nesiremia mokslo metodologijos principais, todėl galima nesunkiai „paaiškinti“, kodėl reikia sudeginti, tarkim, Eligijų Masiulį, kurio apskritai neteko matyti ir girdėti, pasisakant už kokias nors su tautiškumu besikertančias idėjas. Na, bet jis liberalas. O liberalai, tai žino kiekvienas tautininkas, yra iškrypėliai. Kad ir kaip ligotai iš tiesų tai skambėtų. Bet nepamirškit: naciai nesiekia laisvė, nesiekia, kad ekonomika augtų, nesiekia dalintis, nesiekia nieko, išskyrus „kerštą“. Patriotizmas čia tampa tik argumentu keršyti.

Kaip kad amerikiečiai visai nesiekia įrodyti ir parodyti, jog nenori karų, taip ir naciai nenori parodyti, kad įmanomas kompromisas tarp jų – tikrų šventuolių – ir nusidėjelių.

Kompromisas neįmanomas, nes nė viena pusė jo nesiekia. Aš irgi nesiekiu jokio kompromiso su naciais – mažų mažiausiai esame paralelinėse realybėse.

Jiems atrodo, kad griaunu ir naikinu šalį, kad esu teroristas, kuris nuodija tautininkų protus laisvamanybe, o man jokia pasaka, jokia fantazija, jokia iliuzija, joks tekstas neatrodo toks svarbus, kaip galimybė nepažeisti Kito laisvės ir jeigu įmanoma – galimybės jam ar jai padėti. Jokia tauta, rasė, religija, filosofija ir galiausiai – ideologija, negali būti aukščiau už žmogaus laisvę ir solidarumą.

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: