Kad ir kaip bandau išvengti – nepavyksta. Vis kas nors įmeta į facebook kokį rašinėlį, kuriame bemokslis autorius ima ir užsipuola profesorių, kad ir Leonidą Donskį. O vėliau vis tiek sugalvoja, kaip sujungti liberalizmą su kairiąją ideologija. Nesvarbu, kad nelogiška, užtat kiek like‘ų!
Dėl like ir share – galima padaryti bet ką, parašyti bet ką, tame pačiame tekste mases išvadinti karvėmis ir vis tiek laukti jų malonės. Juk malonu, ar ne, kai karvės tave myli? Duoda pieno. Mirk iš juoko.
Tai – normalus free market democracy pavyzdys: išvirkščias liberalios ir atvirkščias kairiosios ideologijos laisvės pavyzdys. Liberalizmas laisvę suvokia kaip laisvę nepažeisti Kito laisvės, kairieji laisvę regi tik visos sociopolitinės realybės laisvės kontekste.
Bet liberalieji komunistai a.k.a užkalniniai, tikrai nesiekia, kad laisvė nepažeistų Kito laisvės. Jie siekia parodyti, jų supratimu, kuo neteisūs yra kiti. Nuo šiol nereikia vadovėlių – užtenka pašlemėkų BLOG‘ų. Keisčiausia, kad jie net neadekvačiai save laiko išsilavinusiais. Ir tikriausiai kartu su lavrinovičiais kažkaip baigė vidurinę. Nors turbūt ne, jie mokslą laiko „beverčiu“.
Argumentai – ką tie knyginiai žmogėnai supranta, jeigu neturi pinigų. Tai išties rimtas pareiškimas. Beveik įsivaizduoju tokius veikėjus bibliotekoje, stenančius ir bandančius suprasti bent politinės minties pradžiamokslį: jei Užkalnis suprastų Hegelio neigimo neigimo principą, rimtai imčiau jį gerbti. Bet taip niekada nebus. Kodėl? Nes tam, kad suprastum net paprastus dalykus, reikia plataus išmanymo.
Aišku, pigioje ir intelektualiai degradavusioje Lietuvos žiniasklaidoje nereikia suprasti absoliučiai nieko. Užtenka sušukti, įžeisti, sumenkinti, – ir geriausia, kad objektas būtų intelektualas. Nes runkeliai, o 90% lietuvių tokie ir yra, nori to paties, ko visada ir norėjo: būti pranašesni už tuos, kas pranašesni. Teisesni. Jie nėra joks proletariatas, jie – gamtos klaida, kuri nori tapti norma. Postmodernu? Ne – apgailėtina.
Postmodernizmas, kaip puikiai pastebėjo Nida Vasiliauskaitė, tikrai neatėjo į Lietuvą. Bet ne Už Kalnų – pašlemėkų pavasaris. Pavojingas svaičiojimas, kilęs iš nepilnavertiškumo komplekso.
Nepilnavertiškumo kompleksas yra kultūrinis Lietuvos bruožas. Iš to gimsta ir užkalniai, ir tautininkai, ir dar visokie kitokie bemoksliai didvyriai a la patriotai-dešinieji. Man net teko skaityti tekstą apie save, kur kažkoks tautininkas bandė paaiškinti, kad klystu ir dažnai vartojo žodį ideologija. Ilgai juokiausi ir galvojau: o kas būtų, jei jis suprastų, ką tas žodis reiškia? Būtų arba dar juokingiau, arba nebūtų nieko.
Lietuvoje daug pašlemėkų, mažai intelektualų. Intelektualai niekinami, kaip nesuprantantys realybės, atitolę nuo jos. Ir man visada įdomu: kiek intelektualų kritikų iš tiesų yra bent jau bendravę su truputį mąstančiu žmogumi? Kiek jų supranta, ko mokoma universitete?
Lietuvoje, gaila, negimsta tokios asmenybės, kaip Slavojus Žižekas, kurie gebėtų hyper aktyviai diskutuoti su bet kuo ir mėgautųsi atsakinėdami kvailiams.
Vieša diskusija-karas būtų sveikintina iniciatyva, nes jeigu kas nors rimtai bandytų atsakyti į primityvią „aš geresnis“ retoriką, gal išvengtume tolesnio Lietuvos debilėjimo, kai karvių ir budulių daugėja, o intelektualai nyksta.
Čia iš principo neįmanoma net apylygė kova, nes iki Leonido Donskio intelekto, tokiems lochams, kaip Užkalnis, net neįmanoma prisikasti. Gali būti G. Sorosas, bet vis tiek, netapsi K. R. Popperiu. Vis tiek mąstysi primityviai. Gali dalinti kiek nori labdaros. Bet ir liksi tik spekuliantu, turgaus prekeivių lygio „mąstytoju“. Juokingu rėksniu, kuris šaukia: aš uždirbu daugiau už tave, todėl, na, aš ir protingesnis.
Šis tekstas nėra skirtas atsikirsti tiems, ko iš principo negerbiu, jis neragina nieko pradėti mokytis – raginu tik likti turgaus prekeiviais.
Šis tekstas – žmonėms, dėl kurių aš bent jau minimaliai galiu džiaugtis, kad gyvenu Lietuvoje.
Šis tekstas – padėka intelektualams, ir jų tarpe – Leonidui Donskiui, kurio įnašas į Lietuvos intelektualinį pasaulį dar neišmatuotas, nes nėra tokių matavimų priemonių, – jos tik vėliau bus išrastos.
Jei ne žmonės, kurie nesiekia dėmesio, nerėkauja ir nekalba nesąmonių, tikrai čia būtų Sveiko proto dykuma, pašlemėkų pelkė.
Juk tie visi like Užkalniui, tie visi Greitai pasekėjai, visi primityvūs ir kvaili žmonės kelia tokį pat šleikštulį, kaip neonacių paradai, rasizmas, seksizmas ir t.t. Kita suknelė, bet ta pati panelė: neapykantos forma(tas) nekinta. Jis visada yra nukreiptas ne prieš jokius liberalus ir kairiuosius, ne prieš globalizacijos šalininkus ar kosmopolitus, ne prieš tolerancijos ir žmogaus teisių gynėjus. Jis visada nukreiptas prieš gebėjimą daugiau suprasti, plačiau mąstyti, turėti platesnę vaizduotę ir didesnį intelektą.
Parašyti užkalnišką tekstą gali bet kas. Tačiau bet kas niekada neparašys tekstų, kuriuos kritikuoja Užkalnis. Toks ir skirtumas. Niekinti nesunku, tai moka vos kalbėti išmokę vaikai. Niekinti lengva dėl to, kad tai nereikalauja gebėjimo įžvelgti Kitame jo kitoniškumą, užtenka keiksmažodžio ir rusiško epiteto.
Nors tai žema. Tai kvaila. Tai primityvu. Ir to niekaip negali „pateisinti“, sušvelninti fakto, kad gyveni tarp debilų.
Ačiū, Dievui, yra Lietuvoje vietų, kur žmonės geba mąstyti, dalintis idėjomis ir neįžeidinėti.
Ir gerai, kad ten neateina lochai, kurie tiki žinantys daugiau, dar kiti ir Tiesą yra atradę.
Raginu nesimokyti, nestudijuoti, ir siekti dviejų tikslų – dėmesio ir pinigų.
Tuoj baigsis žiema, ir jau dabar galima numanyti, kad prasidės dar siautulingesnis nei kada nors anksčiau pašlemėkų pavasaris. Ir visa karvių banda džiaugsis, kad pavyko „sumenkinti“ kokį nors milijardą kartų protingesnį žmogų.
O aš labai džiaugsiuos, kad dar yra ką menkinti – vadinasi, dar yra protingų žmonių.
Niekas nerašinėja nesąmonių apie Minedą, Antaną ar Vingių Joną. Nes nesąmonė apie nesąmonę – dviguba nesąmonė.
Kertama ten, iš kur kyla didžiausia grėsmė, – taip buvo ir bus.
Net galima nesunkiai pasitikrinti, ar koks daiktas turi vertę – na, jei jau Užkalnis kritikuoja, vadinasi, tai verta dėmesio. Tas pats su žmonėmis ir idėjomis. Beverčiai dalykai kartais pasirodo esą šio to verti – nes be jų gal ir nesuprastum, kas iš tiesų vertinga. Ačiū, tau, bevertis Andriau.
