Kovoje dėl visuomenės palankumo Vakarai pralaimi. Tokią niūrią išvadą perša naujausia viešosios nuomonės agentūros „Pew Research“ apklausa. Vokietijos ir Prancūzijos žmonės NATO vertina palankiai, bet yra griežtai nusistatę prieš karinę intervenciją tuo atveju, jeigu Rusija užpultų kurią nors NATO sąjungininkę. Amerikiečiai, kuriems tenka didžiausia rizikos našta dėl NATO, į Aljansą žvelgia šalčiau negu jų dykaduoniai sąjungininkai europiečiai. Ukrainiečiams įgriso jų politikai. Rusai galvoja, kad Vladimiras Putinas dirba puikiai ir kad kai kurios kitų šalių teritorijos iš tiesų priklauso Rusijai – ir tai skamba pranašiškai.
Laimei, apklausos nesprendžia valstybių likimo. Iš tikrųjų, kaip įsitikinome po orakulų katastrofinės nesėkmės per pastaruosius visuotinius rinkimus Britanijoje, jie gali netgi būti nepajėgūs mums perteikti, ką iš tiesų galvoja visuomenė. Kaip ir intelekto testai, kurie daugiausiai atskleidžia, kaip jums sekasi spręsti intelekto testus, arba melo detektoriai, kurie nustato, kad esate ramus, o ne kad sakote tiesą, taip ir visuomenės apklausos daugiausiai vertina, ką žmonės sako, o ne ką jie galvoja.
Man visuomet daro įspūdį, kad bent nedidelis skaičius rusų ryžtasi pasakyti nepažįstamam žmogui galvojantys, kad jų lyderiai yra niekšai, vedantys šalį klaidinga kryptimi. Ką gera tai gali duoti pusiau autoritarinėje šalyje? Daug saugiau sakyti tą patį, ką galvoja visi kiti.
Visuomenės nuomonės taip pat atspindi tai, ką žmonės girdi žiniasklaidoje ir ką kalba kiti vieši veikėjai. Jeigu Rusijos žiniasklaida tyrinėtų Putino artimiausios aplinkos veikėjų milžiniškus turtus ir piktnaudžiavimą valdžia (įskaitant nužudymus), leidusį juos susikrauti, galbūt tuomet Rusijos žmonių nuomonė apie režimą būtų kitokia. Be to, jeigu Rusijoje galiotų politinė atsakomybė ir jeigu valdžios kritikai galėtų reikalauti jos atskaitomybės parlamente arba teismuose, visuomenė būtų geriau informuota ir mažiau sužavėta.
Tokios sąlygos negalioja Prancūzijoje ir Vokietijoje. Esmė ne ta, kad žmonės yra apmulkinti oficialiosios propagandos arba galvoja, kad priešinimasis yra beviltiškas. Kad ir kokias pastangas dėtų Rusijos lobistai – „suprantantieji Putino politiką“ (Putinversteher) – dauguma vokiečių nemėgsta Putino režimo ir kaltina jį dėl sumaišties Ukrainoje. Jie suvokia, kas dedasi. Jie tiesiog nenori prisidėti, kad tai būtų sustabdyta, nes tuomet tektų sutikti su Amerikos lyderyste ir skaudžiais gyvenimo smūgiais, kurie būtų viso to pasekmė.
Sėkmingiausia Rusijos propaganda Vokietijoje – ne prokremliška, o antiamerikietiška. Ji vaizduoja Jungtines Valstijas brutaliomis, neišmanėliškomis, išgyvenančiomis nuosmukį ir linkusiomis visur kištis: kažkuo tarp grėsmės šaltinio ir pajuokos objekto.
Angela Merkel kalbasi su ponu Putinu pagirtinai tiesiai. Ji kur kas mažiau drąsi, kai tenka kalbėti vokiečiams, kuriems neprošal būtų išgirsti, kad:
– Edwardas Snowdenas (Edvardas Snoudenas), bėglys žvalgybos kontraktininkas, geriausiu atveju yra idiotas ir veikiausiai išdavikas;
– Vokietija nėra žvalgybos bendradarbiavimo su Amerika auka – ji iš to gauna naudos;
– Sankcijas apeidinėjančios ir kyšius dalijančios firmos, įskaitant vokiškas, turėtų tikėtis, kad bus šnipinėjamos;
– Rusijos revanšizmas kelia pavojų Vokietijos gyvybiniams saugumo interesams. Tokiai politikai suvaldyti gali reikėti karinio atsako.
Vokiečiai lėtai ir nenoriai pradeda suprasti, kad jie gyvena realiame pasaulyje – ar jiems tai patinka, ar ne. Dabar aiškėja, kad NSA nešnipinėjo ponios Merkel mobiliojo telefono (kaip neva rodo vienas Snowdeno dokumentas); tikrąją grėsmę Vokietijos saugumui kelią Rusijos kompiuteriniai įsilaužėliai, įsibrovę į saugiomis laikytas sistemas, naudojamas parlamento narių.
Šie faktai palaiko Vakarų vienybę ir griežtą saugumo politiką. Dauguma priimančiųjų sprendimus tai supranta, bet daugumos šalių visuomenės – kol kas ne. Kai žmonės bus išsigandę ir įpykę, elgtis teisingai bus lengviau. Tačiau tuomet gali būti jau per vėlu.
Edward Lucas
