Šiomis dienomis Tunise, Egipte ir Jemene minioms protestuotojų verčiant ilgamečius diktatoriškus režimus kyla natūralus klausimas apie Artimųjų Rytų likimą po netikėtos pilietinių revoliucijų bangos. Norisi žinoti ne tik tai, ar protestuotojų sėkmė įkvėps žmones Jordanijoje bei Sudane naujoms protestų bangoms, bet ir ar arabų valstybėse islamo fundamentalistams paėmus valdžią neims formuotis nauja karinga, savo esme imperinė valstybių sąjunga, ideologiniu pagrindu pasitelkianti radikaliai interpretuojamą islamo mokymą? Kokia gali būti ta naujoji islamo valstybių sąjunga? Ar ji bus pakankamai vieninga? Kaip į tai reaguos sekuliarios arabų valstybės, tokios kaip Jungtiniai Arabų Emyratai ar Turkija? Kaip pasikeis jėgų išsidėstymas pasaulinės politikos arenoje? Ar galima būtų konstatuoti galutinę JAV dominavimo pabaigą? Koks likimas ištiks Izraelį atsidūrus visiškoje apsuptyje?
Bet kokios politinės ideologijos mirtį gali nulemti tik bandymas ją pritaikyti praktiškai, nes kol ji egzistuoja tik žmonių galvose įtikinti ideologijos tikinčiuosius kokiais nors jai prieštaraujančiais argumentais praktiškai neįmanoma. Labai galimas daiktas, kad netgi įtvirtinus islamistų vyriausybes ir šariato įstatymus šalys nesugebės rasti deramo tarpusavio sutarimo dėl priešingų ar per nelyg savanaudiškų naujųjų valdančiųjų interesų. Nepavykus susivienyti, arba paskendus betvarkėje ir korupcijoje žmonės gali nusivilti reformatoriais, kurių žodžiai ir darbai skiriasi.
Be to, nemažą aptariamų šalių bendro vidaus produkto dalį sudaro pajamos iš turizmo, kurios po riaušių šalyse ir padėties nestabilumo smuks drastiškai ir atsigaus labai ne greitai. Žinant, kad viena pagrindinių nepasitenkinimo valdžia priežasčių tapo sunki ekonominė padėtis, smukus BVP pajamoms naujiesiems vadovams bus sunku įtikinti piliečius jų valdymo efektyvumu. Žinoma, visuomet liks galimybė suversti kaltę „supuvusiems vakarams“ ir jų priešiškai politikai, tačiau tai tūkstančius kartų girdėtas argumentas ir juo visų burnų neužkiši.
Bėda tame, kad dažnai revoliucijų patirtis rodo, jog visuomenės būna sukaupusios tam tikrą energijos kiekį, kuris išsiveržia perversmų laikotarpiu, o įvykus dideliems neramumams, kurie pareikalauja aukų, sukelia ilgalaikę įtampą, žmonės natūraliai nori ramybės net gi tuo atveju, kai porevoliucinio laikotarpio sąlygos yra prastesnės už buvusias. Todėl turi praeiti nemažai laiko kol piliečiai vėl susikaups protestui. Dažniausiai tą periodą demokratiniuose rinkimuose vėliau nedalyvaujančios valdančiosios jėgos panaudoja vienokiu ar kitokiu būdu pašalinti bet kokius žmonių palaikymo galinčius sulaukti opozicijos lyderius.
Taip pat labai svarbi tokių diktatūrų kaip tarkim Iranas, ar Šiaurės Korėja sunededamoji dalis įtikinamo išorinio priešo portreto sukūrimas. Šiuo konkrečiu atveju priešo toli neieškoma, nes jis dažniausiai yra universalus tinkantis visiems kritiniams atvejams. JAV ir visi Vakarai įvardijami šėtono irštva ir tokio „kilnaus“ tikslo, kaip islamo įtvirtinimas visame pasaulyje, pretekstu skelbiamas Džihadas, šventasis karas prieš netikėlius.
Buvimo priešų apsuptyje nauda akivaizdi – visuomenė mobilizuojama, o jos kritiškas žvilgsnis nuo realių bėdų nukreipiamas į menamas. Be to, „kenkėjų“ buvimu galima ne tik pridengti bet kokius nevykusio vadovavimo trūkumus, bet ir ieškant kaltų naikinti neįtinkančius oponentus šalies viduje. Režimui neparankių asmenų persekiojimas yra privaloma diktatūrų išsilaikymo sąlyga. Užčiaupus kritiką, problemų skaičius šalyje akivaizdžiai sumažėja.
Tikimybė, kad naujoji arabų valstybių sąjunga savo ginkluote ar kariniu pajėgumu net ir tolimoje perspektyvoje prilygs vakarų valstybėms nėra didelė. Tačiau tai ne priežastis konfliktų nebuvimui. Labai galimas daiktas, kad terorizmas, kurio pavienius išpuolius regėjome Madride, Londone ir Niujorke neilgai trukus taps masinio vartojimo preke. Ne paslaptis, kad valdžios šiuo metu vidinių konfliktų apimtuose regionuose siekianti „Brolių musulmonų“ organizacija buvo viena iš Osamos bin Ladeno ir palestiniečių „Hamas“ įkvėpėjų.
Turint omenyje didelį skaičių islamą išpažįstančių musulmonų, taip ir nesugebėjusių pritapti JAV, o ypač ES šalyse, bei atkakliai bet kokius karinius veiksmus stabdančias vakarietiškas žmogaus teisių gynimo organizacijas, priešprieša islamo fundamentalistams bus įgyvendinama itin sunkiai. Tikėtina, jog visame pasaulyje brangstant ir mažėjant energijos bei maisto ištekliams mūsų laukia neramūs laikai.
