Šiandien Europos žmogaus teisių teismas priėmė pirmąjį sprendimą byloje prieš Lietuvą dėl smurto šeimoje.
Teismas pripažino, kad Lietuvos valstybė, neužtikrinusi nukentėjusios nuo smurto moters apsaugos, neištyrusi smurto šeimoje atvejo ir nepatraukusi smurtautojo atsakomybėn, pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtiną kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą.
Pareiškėją byloje Valiulienė prieš Lietuvą atstovavo Žmogaus teisių stebėjimo institutas. Gindamas pažeistas moters teises, ŽTSI siekė, kad Teismas pripažintų, jog Lietuvos valstybė neužtikrina smurto šeimoje aukų apsaugos. Nors ir buvo priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, tačiau jis nepakeitė valstybės atsainaus požiūrio į smurto šeimoje daromą žalą aukoms, kai kuriais atvejais pasibaigiančią aukų mirtimis.
Teismas pripažino, kad Lietuvos teisėsauga, vilkindama ikiteisminį tyrimą dėl smurto šeimoje atvejo, neužtikrino pareiškėjos apsaugos nuo smurto ir leido smurtautojui išsisukti nuo atsakomybės. Tokiu būdu Lietuvos valstybė pažeidė Konvencijos 3 straipsnį, draudžiantį kankinimą, nežmonišką ar žeminantį asmens orumą elgesį. „Smurto šeimoje aktas savaime yra žeminantis ir menkinantis auką, ir tai yra būtent tai, ko siekia smurtautojas“ – pritariamojoje nuomonėje pabrėžė teisėjas iš Portugalijos. Anot jo, valstybės atsakomybė turi būti vertinama atsižvelgiant į Lietuvos visuomenėje paplitusią smurto kultūrą moterų atžvilgiu. Pritariamąją nuomonę išsakęs teisėjas taip pat pažymėjo, kad tokiose visuomenėse kaip Lietuvos valstybei tenka ypatingai griežta pareiga apsaugoti smurto artimoje aplinkoje aukas.
Faktinės bylos aplinkybės Pareiškėja smurto šeimoje auka tapo dar 2001 metais – jos partneris prieš ją naudojo fizinį ir psichologinį smurtą. Apie fizinio smurto atvejus pranešusi policijai, moteris kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą privataus kaltinimo tvarka, kad smurtautojas būtų patrauktas atsakomybėn. Teismas nukreipė pareiškėjos skundą prokurorams, pradėjusiems ikiteisminį tyrimą bendrąja tvarka dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, tačiau ikiteisminis tyrimas būdavo nuolat nutraukiamas, nes nepavykdavo rasti įtariamojo.
2005 metais prokuratūra galutinai nutraukė ikiteisminį tyrimą, motyvuodama tuo, kad tęsti tyrimo nebeleidžia naujai įsigaliojusios Baudžiamojo kodekso nuostatos, bei nurodė nukentėjusiajai vėl kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Nesutikdama su tokiu prokuratūros sprendimu, pareiškėja jį apskundė teismui, tačiau nesėkmingai. Tuomet ji vėl kreipėsi į teismą privataus kaltinimo tvarka dėl smurtautojo patraukimo atsakomybėn, tačiau šį kartą jos skundas buvo atmestas dėl senaties termino suėjimo.
2007 metais pareiškėja pateikė peticiją prieš Lietuvą Europos žmogaus teisių teismui, siekdama, jog teismas pripažintų, kad Lietuvos valstybė, vilkinusi ikiteisminį tyrimą ir nepatraukusi smurtautojo atsakomybėn, pažeidė jos teisę į teisingą teismą.
ŽTSI į bylą įsitraukė 2011 metais ir siekė, kad teismas pripažintų ne tik pareiškėjos teisės į teisingą teismą pažeidimą, bet ir konstatuotų, kad Lietuvos valstybė, nevykdydama savo pareigos ištirti smurto šeimoje atvejo, pažeidė Konvencijos 3 straipsnį, draudžiantį kankinimą, nežmonišką ar žeminantį orumą elgesį, bei pareiškėjos teisę į privatų gyvenimą, įtvirtintą Konvencijos 8 straipsnyje.
Nagrinėjimo Strasbūro teisme laukia ir kita smurto šeimoje byla – Praškevičienė prieš Lietuvą. ŽTSI į šią bylą įsitraukė kaip trečioji šalis, pateiksianti savo ekspertinį vertinimą.
