Sulaukus neadekvačiai ilgos jau net penktos dalies E. Wittig-Marcinkevičiūtės traktatų serijos dalies ambicingu pavadinimu „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“, nieko nebeliko, kaip skaniai nusijuokti. Nežinojau, kad „Kultūros barai“ taip šauniai toleruoja subjektyvius a la mokslinius traktatus. Ypač pasitelkus grafomaniją. Tiek to, apie ją apžvalgos gale.
Taupant laiką ir vietą, tiesiai prie reikalo. Na, kas slypi po šių ambicingų penkių dalių „paklodžių“ žodžių srove? Po Autorės argumentų, neva intelektualai, naikindami nacionalinę etiką, žudo ir valstybę? Atsakymui penkių dalių „paklodžių“ nereikės. Mat atsakymas vienas ir nekomplikuotas: archaiška baimė prarasti etnocentrine visuomenę. Visų pirma įvardijant jos priešus. Nes etnocentrinis ir aplamai autoritarinis mentalitetas neįmanomas be priešo sąvokos. Todėl iš peties kritikuojami keli Lietuvos „ liberalizoidai – kosmopolitai“ matyt siekiantys paversti etninę tautą bešakne politine tauta. Pradžioje atskiriant ją nuo politikos.
Autorės žodžiais tariant tai kaip tik tie intelektualai – liberalai (jų vardus, tame tarpe ir savo, pastebėjau) „savo rankomis“ ir žudo valstybę. Keista, visą laiką maniau save esantį nuosaikaus liberalaus konservatizmo šalininku…. Taigi, nieko naujo. Apie V. Radžvilo „šliaužiantį liberalizmą“ jau girdėjome. Nacionalinės etikos sergėtoja ir kovotoja už lietuvybės išlikimą ir remianti beatodairiškai TS-LKD, o ne nuosaikųjį konservatizmą, studijavo ir Vokietijoje. Ar iš kosmopolitinio Berlyno geriau matosi?
Pasidalinsiu mintimis, kaip matosi iš provincinio Vilniaus. Pabrėšiu, kad mano dėmesys skirtas ne Autorės aptariamam moraliniam reliatyvizmui bei jo įtakai politiniam amoralumui, – jo kritikai be jokios abejonės pritariu.
Mane domina konkretus Autorės galvos skausmas: amžinas žydų klausimas. Matomai be jo gvildenimo nei vienas save gerbiantis Europos kairysis bei dešinysis intelektualas niekaip negali apsieti.
Sprendžiant „žydų klausimą“ Autorė siūlo pasitelkti pagalbon nacionalinę etiką. Tik ja remiantis, anot Autorės, bus galutinai išspręstas Lietuvos ir lietuvių tautos išlikimo klausimas. Ar bendrapiliečių žydų istorijos Lietuvoje sąskaita? O kaip atsitiko, kad Lietuvoje piliečio smegeninėje atsirado du paraleliniai istoriniai ir psichologiniai naratyvai? Toks klausimas nekilo nei Autorei, nei, beje, R.Ozolui, nei K. Girniui, nei kolegai V. Valiušaičiui. Jie čia visi tikrai „prie ko“ tik kiek vėliau. Beje, kolega, kodėl kontraversiškai vertinamo veikėjo perlaidojimo temą Paties vedamą Žinių Radijo laidoje nebuvo pakviesti ir kitaip manantys?
Bet visų pirma: kas ta „mistinė“ nacionalinė etika ir kaip ji susieta su žydais. Pasak Autorės, „Kadangi šiuolaikinė lietuvių kultūra pilietiškumą atskyrė nuo politiškumo pagal veiklos subjektą, reikia manyti, kad jų objektas irgi skiriasi. Tą specifinį pilietinės veiklos objektą vadinu nacionaline etika(…)“.
Tam apibrėžimui tenka pritarti. „Atskyrus“ dar prieškarinėje lietuvių kultūroje kilusi pilietiškumą nuo politiškumo, jame plika akimi matosi antisemitizmo tradicija maitinamas etnocentrinis provincializmas. Jo šaknys savo ruožtu glūdi nacionalinės valstybės Europoje gimimo ar gimdymo istorijoje. Joje žydai tapo viso ne etnocentrinio blogio simboliu. Galiausiai pasibaigusiu Holokaustu.
Autorė, nepaisant savo brukamo išsilavinimo, niekaip tos užkonservuotos anti žydiškos tradicijos atsikratyti nesugeba. Ji pateikia vieną iš dešimties priežasčių savo traktato penktoje dalyje, (ko ne 10 Dievo įsakymų?) dėl kurių gali žlugti jos etnocentristinės visuomenės idėja. Pavyzdžiui, garbingoje 5 –toje nacionalinę etiką žlugdančioje priežasčių eilėje teigiama: „ 5) (Intelektualai – A.V.) niekina ir menkina lietuvių atgimimui nusipelniusias istorines figūras arba abejingai tyli, kai tą daro kiti, todėl bendruomenės nariams ima atrodyti, kad veikti tautos labui yra neracionalu;“. Čia turima omenyje prieštaringai vertinamą J. Brazaičio – Ambrazevičiaus perlaidojimo projektą, sukėlusį „kitų“ tai yra žydų bei liberalių etninių lietuvių istorikų pasipiktinimą. Matyt, tie patys neįvardinti niekšai (kuo ne žydų sąmokslas?) diegia, anot Autorės „ (10) (…) paviršutinišką supratimą, kaip turėtų būti įamžintas nacizmo aukų – žydų – atminimas, ir tuo spekuliuoja.“. Šio teiginio nekomentuosiu, nes nėra jokių nuorodų į šaltinius, viešai žinomus faktus, bei nepaaiškinama, kas tas „paviršutiniškas supratimas“ per daiktas.
Autorė aiškiai daro aliuziją į J. Brazaičio – Ambrazevičiaus palaikų perlaidojimo kritiką, sukėlusią jos ir dešiniųjų bei ultradešiniųjų intelektualų pasipiktinimą. Vienintelis rimtas argumentas, kodėl perlaidojimas turėjo vykti su visais valstybės pagarbos simboliais tas, kad tokiu aukštu valstybės apdovanojimu pagerbtas asmuo turi pilną teisę į tokias laidotuves. Lietuvos žydai ir neprieštaravo pačiam perlaidojimui, bet ne valstybės, o visuomeniniame lygmenyje. Bet kai Vidmanto Valiušaičio laidoje minėti ponai R. Ozolas, K. Girnius ir pats V. Valiušaitis atmeta LLV vadovo kritiką neva kaip neturinčią pagrindo, nes, pasak jų, dingo vienas prieš Lietuvos žydus nukreiptas protokolas galintis įrodyti LLV antižydišką politiką, (o kitus esamus dokumentus nubraukiama kaip neaiškios kilmės tai yra sovietinės) tai, atleiskite už kietą žodį – ši nelaukta demagogija yra nepadorumo bei nesąžiningumo išraiška. Dokumentų yra pakankamai ir ne tik sovietinės kilmės. Ar tai ir yra garsioji Autorės nacionalinė etika in action?
Beje, analogiška diskusija vyko ir vyksta filosofo Carlo Schmito atveju. Pastarasis buvo nacių korifėjus. Jam buvo atleista jo aktyvi nacistinė antisemitinė praeitis, kurios jis niekada neišsižadėjo, mat jo pamąstymai verti ir kairiųjų, ir dešiniųjų intelektualų dėmesio. Tad, ar nacių „daktarų“ eksperimentų su gyvais žmonėmis rezultatai taip pat etiškai priimtini? Slydus reikalas ta nacionalinė etika ar ne taip?
Čia akivaizdžiai naudojamasi nacionalinės etikos idėja tęsiančią Kinijos sienos statytinį tarp lietuvių ir žydų kilmės lietuvių, taip išlaikant gyvybingu paralelinį lietuvių ir Lietuvos žydų naratyvą. Pavyzdžiui, tą, kad Holokaustas tėra tik žydų skausmas, nes lietuviai ir savo skausmo turėjo per akis. Taip siekis paversti Holokaustą visos Lietuvos bendra patirtimi ir bendro skausmo naratyvu tampa misija neįmanoma. Ši pozicija individo, tautos ir valstybės identiteto savivokai daro meškos paslaugą.
Man nieko kito nebelieka, kaip savo ruožtu apkaltinti E.Wittig-Marcinkevičiūtę savo nuosavomis rankomis žudančią visų Lietuvos piliečių tarpusavio pagarbą ir supratimą ir tuo pačiu pjaunančią Europinės etikos Lietuvai mestą gelbėjimo rato virvę. Tą virvę, kuri išplukdytų Lietuvą į platesnius pasaulio vandenys be jokios baimės prarasti lietuvišką identitetą.
Vienu žodžiu, nors Autorė ir nelaiko savęs visišku lietuviškuoju neokonu, lietuviškame neokonų Olimpe vietos dar atsirastų. Siūlau Autorei paskubėti, kol dar tos likusios vietos neužėmė koks Kauno numylėtinis Šustauskas. Matyt, niekaip negriaunantis ar tiesiai šviesiai nežudantis lietuviškosios nacionalinės etikos variantą.
PS. Kaip rašantysis rašančiajai noriu patarti atsisakyti sau neretai prieštaraujančios grafomanijos ir karingai pompastiškų pavadinimų. Kurių nesugebama apginti. Nebūtina rašyti „paklodžių“, kuriose šalutinės mintys ar išsilavinusiam skaitytojui ir šiaip žinomų sąvokų aiškinimas užima bent pusę straipsnio, o svarbiausia straipsnio mintis nugrūdama į vidurį ar galą. Žurnalistinio straipsnio struktūra skiriasi nuo akademinio tik lakoniškumu, glaustumu. O kai straipsnių seriją viena tema išskirią ilgas laiko tarpas, buvusio straipsnio pagrindinę mintį priminti skaitytojui yra būtina.
Originalus įrašas tinklaraštyje Arkadijus Vinokuras
