(c) Stock.xchng archyvo nuotr.

Kaune, galerijoje „Balta“ (Valančiaus g. 21) birželio 3 d. 17 val. atidaroma Arūno Daujoto tapybos paroda „10 sapnų“.

Tapytojo Arūno Daujoto personalinėje parodoje eksponuojamas 2011 m. sukurtas paveikslų ciklas „10 sapnų“. Su menininko kūryba geriau susipažinusieji lankytojai šioje parodoje atpažins maždaug 2006 m. susiformavusią autoriaus tapybos manierą, kai ankstesniems jo darbams būdingą kompozicijos ir formų daugiažodiškumą pakeitė abstraktūs, tarsi iš ūkų išnyrantys spalvinių plotmių masyvai, kuriuos pagal tam tikrus požymius galime suvokti kaip fantastinius pasąmonės peizažus. Padūmavusiuose, supleišėjuose dariniuose įterpiami pavieniai žmonių, gyvūnų ar daiktų pavidalai, abstrakčiose, netgi atsitiktinėse formose kuriantys racionaliai ar intuityviai (nelygu stebėtojas) suvokiamą prasmių lauką.

Šią personalinę parodą norėtųsi apibūdinti kaip kamerinę – vieno dailininko, vieno ciklo, vienos temos paroda. Tačiau kameriškumas dažniau siejamas su intymias, ramias, galbūt liūdnas, vienaip ar kitaip – pastelinių atspalvių emocijas liejančia kūryba. Tuo tarpu A. Daujoto paveiksluose akį traukia ryškios, sodrios, gilios, tamsios spalvos, paslaptingi ir ne visuomet aiškiai identifikuojami personažai, išreiškiantys tokias pat nerimastingas, kartais grėslias, nors intymumo nestokojančias būsenas.

Viso ciklo ir paskirų paveikslų pavadinimai („Žirgo sapnas“, „Neramus miegas“, „Sapnų svoris“) gana aiškiai apibrėžia turinį – turėtume patikėti, kad juose nutapyti sapnai. Galbūt nėra taip svarbu, ar temos įvardijimas yra tiesmuka autoriaus nuoroda į siurrealistinį tikrovės suvokimą, ar tik pasąmonės gelmes atverti leidžianti paranki metafora. Akivaizdu, kad šiuose kūriniuose siūloma įsiskverbti į anapus realybės slypintį, sunkiai verbalizuojamą vidinį žmogaus jausmų, lūkesčių, nerimo, nerealizuotų troškimų, baimių pasaulį. A. Daujoto nedomina gyvenimiškoji kasdienybė: nerūpi nei jos konfliktai, nei poezija, nei nudienos siūlomi siužetai. Nors kai kurie jo kompozicijų elementai pavaizduoti labai realistiškai, jie talpinami į netikrovišką erdvę ir keistai, tarsi nelogiškai derinami tarpusavyje. Išplėšti iš įprastos ir „tinkamos“ jiems aplinkos, atvaizdai tampa įvaizdžiais, ženklais ir simboliais, taigi, yra „ne tai, kas atrodo“.

Ne viename paveiksle nutapytos mažutės žmogaus figūrėlės – rutulį lyg svarmenį paskui save tysianti („Šikšnosparnis“), naštos slegiama nuoga ir beginklė („Sapnų svoris“), viltingai įsikibusi į iš rankų sprūstantį, siūleliu telaikomą baltą šviesulį („Raudonas“). Kartais paveikslų sapnuose išnyra individualesni siluetai – balta lyg svajonių miražas moteris su skėčiu („Žirgo sapnas“), mirtinai išblyškęs, liudnai žvelgiantis veidas su raudona rože dantyse („Prabudimas“). Abstrakčiuose peizažuose prašuoliuoja baltas arklys („Žirgo sapnas“), trumpam nutūpia drugelis („Mėnesiena“), nardo auksinė žuvelė, sklendžia baugus šikšnosparnis („Šikšnosparnis“). Daugelyje drobių vaizduojamas paslaptingas, šaltas ir nebylus kosminis dangaus kūnas, kuris tarsi konstanta visuomet yra greta nepastovaus, nuolat kintančio, jausmų blaškomo žmogiškojo pasaulio.

Nenuostabu, kad labai svarbų vaidmenį „10 sapnų“ cikle vaidina spalva. Emocionaliai paveikūs spalviniai deriniai, jų komponavimas drobėje ir netgi aktyvi dažų faktūra kuria nuotaiką ir suteikia toną visam darbui. Sapnas gali būti slogus, pilkas („Nespalvotas“), nejaukus šaltai žalias („Neramus miegas“) arba šiltai geltonas ir ryškiai raudonas („Drugelis“).

Kiekvienoje ciklo kompozicijoje į skirtingas spalvų ir formų terpes nardinami įvairiai grupuojami personažai kalba apie vis kitus sapnus, kitas emocijas, kitas būsenas. Žvelgiantieji į A. Daujoto paveikslus, greičiausiai susikurs savąją nutapytų ženklų ir simbolių interpretaciją. Inviduali patirtis kiekvienam leis matyti kiek kitokį „sapną“ – slogų ir šiurpų, malonų ir nerūpestingą, o gal sodrų ir ryškų, tarsi drugelio sparnas.

Dalia Jurgutytė

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: