Ūkio viceministras pateikė Turizmo įstatymo 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 18, 22 straipsnių, trečiojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 14, 15, 16, 17, 21 straipsnių pripažinimo netekusiais galios ir Įstatymo papildymo 41, 131 straipsniais ir priedu įstatymo projektą Nr.XIP-1509 ES. Nutarta įstatymo projektui po pateikimo pritarti ir pradėti jo svarstymo procedūrą. Balsavo: už – 59. Pagrindiniu komitetu šiam projektui svarstyti paskirtas Ekonomikos komitetas, papildomais – Kaimo reikalų bei Teisės ir teisėtvarkos komitetai. Preliminari svarstymo Seimo posėdyje data – pavasario sesija.
Šiuo įstatymo projektu siekiama pašalinti Turizmo įstatymo nuostatų prieštaravimus 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje nuostatoms (toliau – Paslaugų direktyva).
Turizmo įstatymas papildytas naujomis sąvokomis bei patikslinti jau vartojamų sąvokų apibrėžimai. Įstatymo projektu iš esmės yra keičiamos nuostatos, reglamentuojančios kelionių organizavimo paslaugų teikėjų pareigas: atsisakoma kelionių organizatorių ir kelionių agentūrų pažymėjimų, keičiant juos deklaracijomis; keičiamos kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos ir sąlygos ir kt.
Kelionių organizatorius, kelionių agentūra ar kelionių agentas veiklą vykdyti galės tik po to, kai Valstybinio turizmo departamentas jį įrašys į kelionių organizatorių sąrašą. Kelionių organizatorius bus įrašomas į kelionių organizatorių sąrašą tik po to, kai Valstybiniam turizmo departamentui pateiks tinkamai užpildytą Valstybinio turizmo departamento patvirtintos formos deklaraciją ir atitinkamus dokumentus.
Siekiant apginti turistų teises, nustatoma pareiga kelionių agentūroms ar kelionių agentams turėti civilinės atsakomybės draudimą. Kaip teigiama aiškinamajame rašte, ši įstatymo projekto nuostata tapo ypač aktuali, nes padaugėjo atvejų, kai turistas, sumokėjęs pinigus už kelionę kelionių agentūrai, negali susigrąžinti pinigų už neįvykusią kelionę. Šis reikalavimas taip pat kyla iš Kelionių direktyvos 7 straipsnio nuostatos, nustatančios valstybėms narėms pareigą kelionių organizatoriams ir (arba) kelionių agentūroms (kelionių agentams) nustatyti privalomas finansines garantijas.
Papildžius Turizmo įstatymą nauju 41 straipsniu dėl laikino kelionių organizavimo paslaugų teikimo, vienoje valstybėje narėje teisėtai įsteigtas juridinis asmuo ar paslaugą individualiai teikiantis fizinis asmuo laikinai paslaugas galės teikti bet kurioje valstybėje narėje. Tačiau, laikino kelionių organizavimo paslaugų teikėjams nemokumo ar bankroto atveju nustatomas reikalavimas turėti finansines garantijas, kurių dydis turi būti ne mažesnis nei Lietuvos Respublikos kelionių organizatorių paslaugų teikėjams nustatytas finansinių garantijų dydis. Šiuo reikalavimu perkeliama Kelionių direktyvos nustatoma pareiga visiems kelionių organizatoriams ir (arba) kelionių agentūroms turėti pakankamas finansines garantijas. Be to, įstatymo projektas papildytas nuostata, įpareigojančia kelionių organizatorių turizmo paslaugų teikimo sutarties nutraukimo atveju per nustatytą terminą grąžinti turistui už kelionę sumokėtus pinigus.
Siekiant mažinti administravimo naštą, įstatymo projekte atsisakoma turistinės stovyklos, nakvynės ir pusryčių, kaimo turizmo paslaugų teikimo bei kelionių vadovo pažymėjimo.
Įstatymo projekte palikta nepakeista nuostata dėl privalomo pažymėjimo teikti gido paslaugas, siekiant užtikrinti kokybiškas gido paslaugas ir apginti vartotojų interesus: gido pažymėjimai išduodami tik konkrečius reikalavimus atitinkantiems asmenims, turintiems atitinkamą išsilavinimą, patirtį ir kt.
