Visagino atominės elektrinės priešininkai gali švęsti svarbią pergalę – referendumas bus.
Net dvi parašų rinkimo akcijos, kuriomis siekta privalomojo referendumo, baigėsi niekuo, tačiau Seimas opozicijos balsais nutarė rengti bent patariamąjį. Žinoma, jo rezultatas nebus privalomas, tačiau taps svarbiu koziriu priimant galutinį sprendimą. Ypač kai jis matomas po Seimo rinkimų beveik neabejotinai pasikeisiančio politinio klimato kontekste. Tad pamėginkime apžvelgti, kam toks sprendimas galėjo būti naudingas ir kokios yra tikėtinos jo pasekmės.
Pirmiausia verta atkreipti dėmesį į tai, kad opozicija buvo kaip reta vieninga ir bene pirmą kartą per visą jau visai besibaigiančią kadenciją sugebėjo įkišti rimtesnį pagalį į valdančiųjų ratus. Turint omenyje, kokia trapi yra valdančioji dauguma, tai dėmesio vertas faktas jau pats savaime. Kartu tai rodo ir kokie dideli statymai šiame lošime. Šiuo atveju pavyko pagriebti bene vienintelį realų šansą – surengti balsavimą vasarą kai dalis parlamentarų, tikėtina, nepasivargins atvykti. Taip ir įvyko. Valdantieji galbūt pernelyg pasitikėjo savimi, o gal tiesiog jų frakcijų vadovai prasčiau dirbo „gaudydami“ išsibarsčiusius kolegas nei jų oponentai kitoje barikadų pusėje. Bet kuriuo atveju, įvyko tai, kas įvyko – net ir nesurinkus daugiau nei pusės Seimo narių balsų, referendumo idėją pavyko „prastumti“. Anot populiaraus populistinio šūkio, „tauta spręs“.
Tokia valdančiųjų nesėkmė (o tai visų pirma ir buvo valdančiųjų nesėkmė, o ne opozicijos pergalė) neabejotinai atveria duris įvairaus lygmens sąmokslo teorijoms. Viena jų – kad patiems valdantiesiems referendumas yra naudingas. Tą po pralaimėjimo, tikriausiai mėgindamas susigrąžinti iniciayvą, teigė ir pats A. Kubilius – esą dabar rinkimuose bus svarbiausias energetikos klausimas. Iš tiesų toks scenarijus įmanomas. Neabejotina, kad energetika atims didelę dalį eterio (ir rinkėjų dėmesio) dalį nuo socialinių, ekonominių reikalų bei Vyriausybės tvarkymosi su krize, o priešingai nei socialiniai reikalai, energetinė nepriklausomybė yra aiškus konservatorių „arkliukas“. Jei jiems pavyktų pakreipti retoriką taip, kad rinkimai taptų tikru referendumu dėl energetinės nepriklausomybės (o ne kerštu už taupymą), tai galėtų reikšmingai pakeisti balsų pasiskirstymą dabartinių valdančiųjų naudai. Kita vertus, tai padaryti būtų itin sunku, nes savos piniginės reikalai didelei (jei ne didžiajai) rinkėjų daliai daug aktualesni nei abstrakti energetika, nesvarbu, priklausoma ar ne. O būtent čia A. Kubilius konkrečiai ir konservatoriai apskritai yra tapę visų negandų simboliu ir įsikūnijimu. Paversti šią neapykantą jei ne meile tai bent priimtinumu bus labai sudėtinga. Net jei, paradoksalu, per šią kadenciją būtent krizės padarinių sprendimui konkrečių (ir, be visa kita, pozityvių) darbų ši Vyriausybė nuveikė daugiau nei energetinės nepriklausomybės stiprinimui (o ir tų kelių darbų vaisiai, kaip matome, abejotini). Galų gale, ir lietuviškų rinkimų praktika rodo, kad kerštas yra stipriausias troškimas, genantis atėjusiuosius prie balsadėžių. Tad gana menkai tikėtina, jog būtų imtasi tokio rizikingo lošimo. Žinoma, galima teigti, kad valdantieji neturi ko prarasti – beveik garantuotas pralaimėjimas vis vien yra geriau už tikrai garantuotą pralaimėjimą – bet šios kadencijos praktika rodo, kad A. Kubilius su komanda vis dėlto yra pasirengę net ir politinei savižudybei vardan sprendimų, kuriuos mano esant išmintingais. Tad sąmokslo teorijas būčiau linkęs atmesti – nebent kritinei masei valdančiųjų politikų ir jų patarėjų būtų užtemęs protas ir taip atvėręs kelią leisti į tokį lošimą. Dar daugiau – galima sakyti, kad referendumas dėl atominės elektrinės bus naudingesnis opozicijai nei valdantiesiems. Taip yra todėl, kad opozicija, panašu, bus linkusi palaikyti visuomenėje populiaresnį atsakymo variantą, t.y. prieš elektrinės statybą, vadinasi, turės galimybę prisidėti papildomų balsų kaip žmonių nuomonių ir interesų gynėja. Net nuošalyje paliekant akivaizdžiai styrančius rusų dujininkų interesus (bei Rusijos geopolitinius interesus apskritsi), toks ciniškas išskaičiavimas aiškiai jaučiant iš kur vėjas pučia gali būti pakankamas akstinas organizuotam bei puikiai koordinuotam referendumo siekiui.
Dar vienas paplitęs įsivaizdavimas yra kad referendumas prisidės prie detalesnio atominės elektrinės (ir Lietuvos energetinės ateities apskritai) klausimo aptarimo. Iš pažiūros su tuo galima būtų sutikti: dabar atominės elektrinės klausimą iš marginalių veikėjų perima pagrindinės politinės partijos ir perkelia į patį politinės arenos centrą. Galima būtų tikėtis rimtos ir racionlios diskusijos pasitelkiant ekspertus, pristatant ilgalaikes vizijas vienam arba kitam pasirinkimui. Tik nesakykite, kad perskaitę paskutinį sakinį juo patikėjote… Ar bus racionali diskusija apie Visagino atominę elektrinę? Greičiausiai ne, tik blaškymasis tarp dviejų baubų: Rusijos meškos ir baisiojo atomo su visomis jo katastrofomis bei grėsmėmis. Opozicija greičiausiai mėgins pasinaudoti jau minėtų marginalų įdirbiu ir jau pradėta purenti neracionalios baimės bei pusinės informacijos (kad ir dėl Vokietijos bei Japonijos atominių elektrinių) dirva, pridedant lengvai manipuliuojamus neva ekonominius pasvarstymus. Valdančiųjų dainelė gi lygiai taip pat gerai žinoma ir išmėginta – tai kaimynų grėsmės akcentavimas, daug daugiau bendra turintis su projekto kontekstu, nei su elektrine pačia savaime, tačiau parankus, nes lengvai adaptuojamas kiekvienam klausimui ir sėkmingai mobilizuojantis nemenką visuomenės dalį. Taigi aiškumo referendumas tikrai neduos ir reikšmingos diskusijos nesukurs.
Kartu reikėtų kelti ir dar fundamentalesnį klausimą. Pačioje teksto pradžioje šūkį, jog turi spręsti tauta jau pavadinau populistiniu. Taip yra todėl, kad išgirdus tokį šūkį reikia būti atsargiam ir pirmiausia susimąstyi, ar tauta gali ir turi spręsti tokius klausimus ir, kaip viada kalbant apie referendumus, kas yra tautos valia bei kada tauta jau būna nusprendusi (ir kas apskritai yra tauta). Šiuo atveju kalba eina ne apie formalų slenkstį, kuomet referendumas laikomas įvykusiu ir pavykusiu, bet kas iš tikrųjų galėtų būti sprendimas ir ką jis reikštų. Tuo tarpu referendumas bendruoju atveju tėra manipuliatyvi priemonė tam tikros (neretai mažesniosios) rinkėjų dalies norą (ir net nebūtinai jų, o dažniausiai tų, kurie tą norą padiktuoja) „prastumti“ kaip tautos valią. Lietuvoje šiuo atveju „tautos valia“ tapti galėtų viso labo daugiau nei ketvirtadalio rinkėjų balsas. Kitaip tariant, referendumo reikšmė, lyginant su jo efektyvimu, jau ir taip yra gerokai pervertinta. Čia jau nekalbant apie neišvengiamą abejonę, ar statistinis rinkėjas tikrai turi pakankamai informacijos bei kompetencijos spręsti atominės elektrinės statybos klausimą. Be menkiausio noro nuskambėti elitistiškai, drįsčiau manyti, jog atominės elektrinės projektas yra pernelyg sudėtingas, painus ir svarbus, kad jį būtų galima patikėti referendumo lošimui – lošimui va bank.
Galiausiai reikėtų pakalbėti apie referendumo pasekmes. Jei neįvyks kokių nors drastiškų visuomenės nuomonės pokyčių, laimės pasisakantieji prieš atominę energetiką (jei tik susirinks tie reikalingi 50% rinkėjų). Tai iš dalie sparadoksalu prisiminus kitą beprasmį „atominį“ referendumą, vykusį prieš ketverius metus kartu su paskutiniais Seimo rinkimais, kuomet dauguma buvo už Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimą (tiesa, aktyvumas buvo per menkas ir tai galėtų būti reikšmingas precedentas kalbant apie šį referendumą). Žinoma, referendumo baigtis būtų neįpareigojanti, tačiau turint omenyje tai, kad po naujų rinkimų Seime tikriausiai dominuos dabartinė opozicija, tai bus papildomas (ir beveik neįveikiamas) argumentas jos rankose siekiant stabdyti projektą. Net ir tuo atveju, jei rinkėjų aktyvumas bus nepakankamas, bet rezultatai rodys aiškią balsavusiųjų „prieš“ persvarą, šis argumentas bus beveik tiek pat stiprus, nes vis vien bus galima apeliuoti į „aiškų tautos nuomonės pasireiškimą“. Kaip bepasibaigtų visa ši istorija, ji kartu yra ir aiškus koziris naujoms elektrinėms Baltarusijoje ir Kaliningrade. Nes šis referendumas iš tikrųjų nė kiek nėra referendumas už ar prieš atominę elektrinę. Tai tėra referendumas iš kurios atominės elektrinės sau reikalingą elektrą mes norime pirkti ir kam – saviems ar rusams su baltarusiais – pinigus už ją mokėti. Kartu tai yra smūgis ir šalies reputacijai, nes kuriamas nepatikimo partnerio, dėl politinių sumetimų galinčio žaisti savo įsipareigojimais įvaizdis. Taip pat tai bet kuriuo atveju smūgis atominės elektrinės projekto gyvybingumui, nes tik įneša į jį papildomos sumaišties ir neaiškumo tuomet, kai kaip tik labiausiai reikia iniciatyvos galutiniams partnerių įsipareigojimams suderinti. To nenubrauktų net ir teigiama šios istorijos baigtis.
Apibendrinant, telieka apgailestauti, kad priimtas sprendimas atrodo bet kuriuo atveju kertąs Lietuvos energetinės nepriklausomybės šaknis. Jau vien pats referendumo rengimo faktas yra didelis valdančiųjų pralaimėjimas, dar labiau nei nenumaldomai artėjantys Seimo rinkimai keliantis pavojų jų politikos bei pasiekimų tęstinumui. Panašu, kad šiuo atveju Lietuvos interesus jau dabar galima pripažinti pralaimėjusiais ar, mažų mažiausiai, stipriai nukentėjusiais. Ir visa tai – pačios Lietuvos politikų rankomis.
