© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Š. m. gegužės 7 d. restorane „La Boheme“, Šv. Ignoto g. 4/3, Vilniuje, pristatyta pirmą kartą į lietuvių kalbą išversta Oskaro Vaildo pjesė „Ledi Vindermir vėduoklė“.

Knygą išleido leidykla „Edukologija“, į lietuvių kalbą pjesę išvertė prof. Narimantas Evaldas Samalavičius. Knygos pristatyme dalyvavo pjesės vertėjas prof. N. E. Samalavičius, literatūros kritikė Neringa Mikalauskienė („Literatūra ir menas“), leidyklos „Edukologija“ redaktorė Kristina Noreikienė. Pjesės ištrauką skaitė aktoriai Neringa Varnelytė ir Remigijus Bilinskas.

Pasak prof. Narimanto Evaldo Samalavičiaus, O. Vaildas tapo garsus būtent dėl savo pjesių, vieną iš kurių – „Ledi Vindermir vėduoklė“ – išleido leidykla „Edukologija“. Tai keturių veiksmų komedija, kurioje O. Vaildas satyriškai atskleidžia karalienės Viktorijos laikų Anglijos visuomenės normas.

Anot literatūros kritikės Neringos Mikalauskienės, ši O. Vaildo pjesė parašyta pagal visus klasikinei komedijai būdingus kanonus. Siužetas intriguojantis, įtemptas, tačiau pabaigoje viskas laimingai išsisprendžia. Pjesę skaityti lengva, įdomu, ji perskaitoma vienu atsikvėpimu, yra nedidelės apimties, tačiau tai ne sumenkina jos literatūrinę vertę, o atvirkščiai – leidžia mums prisiminti, kaip meistriškai, lengvai, grakščiai, puikiai valdydamas žodį ir prikaustydamas skaitytojo dėmesį, rašė O. Vaildas.

Lietuvių kalba ši O. Vaildo pjesė pasirodė pirmą kartą. Ją išvertė prof. N. E. Samalavičius – onkologas, chirurgas, visą gyvenimą nenutolęs nuo literatūros. Pasak prof. N. E. Samalavičiaus, šią O. Vaildo pjesę versti jis pradėjo beveik prieš tris dešimtmečius – dar 1983–84 m.

Vėliau, atsidėjęs sudėtingoms ir daug laiko bei pastangų atėmusioms medicinos studijoms, vertimo darbą tęsė po dešimties metų – 1993–94 m.

Tačiau tuomet, nors rankraščiu susidomėjo leidėjai, iškilo finansavimo problema, ir rankraštis autoriui buvo grąžintas. Tuomet vertėjas nutarė pasigilinti į paties O. Vaildo gyvenimą. „Tai buvo dar didesnis iššūkis, nei versti pjesę, mat medžiagos lietuvių kalba apie O. Vaildą beveik nebuvo“, – sakė prof. N. Samalavičius.

Atsivertę leidyklos „Edukologija“ išleistą knygą „Ledi Vindermir vėduoklė“, rasite ir išsamų įžanginį prof. N. Samalavičiaus straipsnį apie O. Vaildą ir sudėtingą jo, kaip kūrėjo ir žmogaus, gyvenimo kelią.

O. Vaildo kūrybos vertėjai

O. Vaildo kūrybą į lietuvių kalbą yra vertę nemažai garsių vertėjų. Dar XX a. pradžioje pasirodė Jono Jablonskio, šiek tiek vėliau – režisieriaus Petro Vaičiūno vertimai, na o vieni garsiausių O. Vaildo kūrybos vertėjų – tai Donatas Sauka bei Rūta Zita Saukienė, išvertę O. Vaildo nuostabiąsias pasakas („Laimingasis princas“, „Lakštingala ir rožė“), taip pat jau šviesaus atminimo vertėja Lilija Vanagienė, kurios dėka mes galime lietuvių kalba skaityti „Doriano Grėjaus protretą“.

Tarp O. Vaildo kūrybos vertėjų yra: V. Čepliejus, V. Traškevičiūtė, M. Keršienė, K. Puida, St. Češiūnas, E. Juškys ir kt. Dabar šį O. Vaildo kūrybos vertėjų sąrašą papildė dar viena – N. E. Samalavičiaus – pavardė.

Įdomu tai, kad O. Vaildą ir N. E. Samalavičių sieja ne tik meilė literatūrai, bet ir medicina. Juk O. Vaildo tėvas taip pat buvo garsus chirurgas, o štai dabar, praėjus daugiau kaip šimtmečiui, prie O. Vaildo kūrybos vertimo vėl prisilietė gydytojo ranka. Beje, knygoje skirtukams tarp veiksmų naudoti taip pat medikės Vandos Katinaitės piešiniai.

„Versti klasikų kūrybą visada yra iššūkis, tam reikia ne tik puikiai mokėti kalbą, bet ir išmanyti kontekstą, epochą, turėti gerą kalbos jausmą, gebėjimą perteikti autoriaus manierą, stilių, galiausiai geras vertėjas turi būti ir geras rašytojas. Na o versti O. Vaildo kūrinius yra dvigubas iššūkis, nes šis autorius garsėjo kaip estetas, elegantas, žodžio meistras, todėl jo sakinius, mintį perteikti kita kalba yra itin sudėtinga“, – renginio metu sakė leidyklos „Edukologija“ redaktorė Kristina Noreikienė.

„Pjesė „Ledi Vindermir“ vėduoklė parašyta 1891 m. antrojoje pusėje, kai, sukūręs pirmuosius tris teatrui skirtus veikalus, O. Vaildas nusprendė pakeisti žanrą ir kurti komedijas. Tai buvo pirmoji iš keturių pjesių, sudariusių seriją. 1892 m. vasario 20 d. Šv. Jeronimo teatre Londone įvyko šios pjesės premjera. Nuo to laiko ji buvo pastatyta daugelio teatrų scenose įvairiose pasaulio šalyse“, – knygos anotacijoje rašo N. E. Samalavičius.

Kas žino, gal išvysime šios pjesės pastatymų ir Lietuvos teatrų scenose?..

Apie Oskarą Vaildą

Oskaras Vaildas (Oscar Fingal O’Flaherty Wills Wilde) – airių kilmės anglų dramaturgas, poetas, rašytojas, laikomas vienu žymiausių karalienės Viktorijos laikmečio dramaturgų. Jis išgarsėjo pjesėmis, aforizmais, pasakomis, taip pat vieninteliu romanu „Doriano Grėjaus portretas“.

O. Vaildas gimė chirurgo Viljamo Vaildo (William Wilde) ir poetės Džeinės Frančeskos (Jane Franceska) šeimoje. O. Vaildo tėvas buvo to meto įžymybė – ausų ligų specialistas, chirurgas, domėjęsis tautosaka ir archeologija. Mama buvo poetė, garsėjusi kandžiais eilėraščiais. O. Vaildas buvo labai mylimas, lepinamas vaikas, taip pat labai gabus.

Dublino Trejybės koledže studijavo klasikinę literatūrą, vėliau gavo stipendiją studijoms Oksfordo universitete, kurį baigė su pagyrimu. 1884 m. vedė Konstanciją Loyd (Constance Lloyd), su kuria susilaukė dviejų sūnų – Vivjano (Vyvyan) ir Kirilo (Cyril). 1891 m. užmezgė romaną su markizo Kvinsberi (Queensberry) sūnumi Alfredu Daglasu (Alfred Douglas).

1895 m., susipykęs su markizu Kvinsberi, O. Vaildas nuteistas dvejiems metams sunkiųjų darbų kalėjimo. Atlikęs bausmę, pasikeitė vardą į Sebastjano Melmoto (Sebastian Melmoth) ir apsigyveno Prancūzijoje. Jis mirė aklas ir vienišas ant „Elzaso“ viešbučio savininko rankų 1900 m. lapkričio 30 d. Šis palydėjo O. Vaildo karstą į vargšų kapines ir ant kapo padėjo vienintelį vainiką su užrašu „Mano gyventojui“.

Taigi, garsus kūrėjas, kuris dar visai neseniai buvo ypač laukiamas ir gerbiamas įvairių aukštuomenės salonų svečias, paliko šį pasaulį vienišas, nesuprastas ir atstumtas.

O. Vaildas garsėjo kaip estetas, rengdavęsis ekstravagantiškais apdarais, grožio, tobulumo siekęs ir ieškojęs visur – tiek gyvenime, tiek kūryboje. Tai rodo ne tik rašytojo pasirinkta tematika, bet ir teksto konstravimo principai. O. Vaildo tekstai – elegantiški, parašyti tarsi vienu atsikvėpimu. O. Vaildas meistriškai geba išlaikyti įtampą, prikaustyti skaitytojo dėmesį.

Rodos, nėra čia nei labai daug veiksmo, nei „spacialiųjų efektų“, bet nuo teksto neįmanoma atsitraukti. Autorius gebėjo tiesiog virtuoziškai valdyti kalbą, turėjo labai gerą stilių ir jam pavyko sukurti nesenstančius kūrinius, įėjusius į pasaulio literatūros klasiką, kurie ir šiandien atrodo itin modernūs ir aktualūs.

Dabar labai populiari „Saulėlydžio“ saga gvildena klausimą, ar amžinasis gyvenimas yra dovana, ar prakeiksmas, bausmė. Šią temą vienas pirmųjų iškėlė O. Vaildas savo vieninteliame romane „Doriano Grėjaus portretas“.

Svarbu ir džiugu, kad pjesės „Ledi Vindermir vėduoklė“ pasirodymas dar sykį grąžino mus prie O. Vaildo kūrybos ir paskatino prisiminti šį iškilų autorių.

Parengė Kristina Noreikienė

Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: