Siekiant užbėgti už akių įvairiausioms interpretacijoms, norėčiau iškart pabrėžti: šio teksto autorius niekada nepritarė referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams idėjai ir faktą, kad ši Lietuvos ir lietuvių interesams prieštaraujanti iniciatyva baigėsi visišku fiasko vertina pozityviai. Vis dėlto priemonės, kurių ėmėsi referendumo priešininkai, ne tik nemaloniai nustebino, bet ir negali būti įvardintos kitaip, kaip pavojingos. Tad referendumo nesėkmės jokiu būdu nereikėtų vertinti nei kaip pilietiškumo, nei kaip sveiko proto pergalės.
Nebe laikas ir nebe vieta diskutuoti kodėl jau vien pati referendumo idėja buvo žavinga. Užteks apibendrinti, kad jei siūlomiems Konstitucijos pakeitimams būtų pritarta, ne tik būtų pažeisti mūsų pačių stojant į Europos Sąjungą (referendumu) prisiimti įsipareigojimai, bet ir pažeista piliečių teisė laisvai disponuoti savo turtu; būtų užkirstas kelias išgauti beveik bet kokius gamtinius išteklius, taip vėlgi pažeidžiant valstybės interesus bei užkertant kelią investicijoms; galiausiai, sumažinus referendumui rengti reikalingą parašų skaičių, panašių nevykusių iniciatyvų skaičius išaugtų neprognozuojamai. Tad atrodytų, jog viskas paprasta. Konstitucijos pataisų oponentams tereikėjo kibti į darbą… Bet jie nusprendė to nedaryti. Užuot demokratiškai oponavę, jie nusprendė griauti demokratiją iš vidaus.
Yra net keletas priežasčių, kodėl viešojoje erdvėje, o ypač – socialiniuose tinkluose, išplitusi iniciatyva boikotuoti referendumą yra pavojinga. Pirmiausia, ji tik gilina ir taip įsišaknijusią problemą – rinkėjų pasyvumą. Piliečių nenoras išreikšti savo valią yra didelė problema ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Vakarų šalių. Žmonės tiesiog nebesivargina dalyvauti savo šalies politiniame gyvenime. Taip gali būti todėl, kad jie nesijaučia galintys ką nors pakeisti, jiems tai nėra svarbu arba tiesiog todėl, kad nepasitikima visa politine sistema. Bet kuriuo atveju, pasekmės čia svarbesnės už priežastis: rinkimų rezultatai tampa nereprezentatyvūs, prarandamas demokratinės kontrolės elementas, pati politinė klasė tampa vis uždaresnė tiek kalbant apie naujų žmonių, tiek apie naujų idėjų įsileidimą. Tiek valstybės institucijos, tiek nevyriausybinės organizacijos skiria nemažai jėgų, laiko ir lėšų tam, kad kovotų su piliečių pasyvumu. Šiame kontekste bet kokios iniciatyvos, bandančios įteigti, kad nusišalinimas ir pasyvumas taip pat neva yra pilietinė pozicija, tegali būti vertinamos kaip žalingos valstybei ir jos demokratijos raidai. Nes nusišalinimas viso labo tėra atsakomybės už savo šalį ir jos ateitį vengimas ir ne pozicija, o jos neturėjimas.
Dar daugiau, iniciatyva boikotuoti referendumą sukūrė grėsmingą precedentą – jei jauti, kad demokratinis procesas gali baigtis, ne tavo naudai, tuomet mėgink žlugdyti demokratinį procesą. Ir ši problema yra dar pavojingesnė nei prieš tai aptartoji. Taip, referendumas, jei būtų pritarta siūlytoms pataisoms, būtų turėjęs itin neigiamų pasekmių Lietuvai ir jos piliečiams. Ir tai būtų buvusi tikra Lietuvai priešiškų jėgų pergalė. Kita vertus, tautos valia yra kertinis kriterijus ir niekas negali iš tautos atimti teisės nors ir sugriauti savo valstybę jei jau ji pakankamai apmulkinta. Teoriškai, net ir nuostata, jog Lietuva yra „nepriklausoma demokratinė respublika“ galėtų būti pakeista – net jei tam reikia neįmanomai didelio balsų skaičiaus. Tokia jau demokratijos kaina: demokratiškai priimtas sprendimas gali būti kuo kvailiausias, bet jis vis dėlto yra sprendimas. Tai viena iš rizikų, kuri prisiimama valstybę kuriant demokratiniais pagrindais (žinoma, galima teigti, kad bet kurioje kitoje santvarkoje kvailų sprendimų tikimybė dar didesnė). Galima būtų ir ginčytis, kad „tautos valia“ turi savybę būti nepastovi: štai dar palyginus neseniai žmonės balsavo už Ignalinos AE darbo laiko pratęsimą o jau po ketverių metų nusprendė, kad naujos atominės jiems išvis nereikia. Tačiau tai taip pat yra žaidimo dalis: sprendimas yra toks, koks yra konkrečiu metu. Tad reikėtų apsispręsti, už ką mes pasisakome už rizikingus, tačiau demokratinius valstybės pagrindus ar už sistemą, kurioje tėra priimtinas vienintelis sprendimas, kuris žinomas iš anksto. Kuomet netgi politinės partijos, kurios tarsi turėtų būti valstybės demokratinio gyvenimo garantas, ima agituoti prieš demokratinį procesą vien dėl to, kad prognozuotina baigtis neatitinka jų ideologinių lūkesčių, tenka susirūpinti dėl valstybės ateities. Priešingai nei bandoma įtikinti, demokratija yra svarbiau nei partijos sąskrydis, futbolo čempionatas ar šašlykai bei alus gamtoje.
Dar daugiau, tokia pozicija tiesiog nurašo dalį Lietuvos žmonių kaip „nepakaltinamus“. Bet kokie sprendimai, izoliuojantys dalį tautos, yra pavojingi – pakanka pažiūrėti į tautinių mažumų elgesį balsuojant. Demokratijos esmė yra diskusija tarp oponentų, kurių bent dalis turi nors teorinį šansą laimėti. Kai nebelieka nei diskusijos, nei šanso laimėti, nebelieka ir demokratijos. Šiuo atveju, referendumo oponentai darė viską, kad abu pašalintų: eliminavo 300.000 Lietuvos piliečių kaip puspročius net dorai nepasistengę jų įtikinti ir pasistengė, kad oponentai net neturėtų galimybės laimėti (t.y. kad referendumas neįvyktų). Žinoma, galima teigti, kad tie, kurie mąsto kitaip nei tu, yra riboto intelekto, suklaidinti, kad kita pusė naudoja pigų populizmą ir manipuliuoja žmonių baimėmis. Kitaip tariant, kad racionali diskusija neįmanoma. Tačiau demokratija nukentės mažiau jei pats imsiesi oponentų taktikos, užsiimsi populizmu ir manipuliuosi baimėmis nei tuo atveju, jei pasistengsi, kad demokratijos tiesiog nebūtų. Dabar gi piliečiams siunčiamos dvi žinutės: pirma, dalis jūsų mums nesvarbūs, nes mes manome, kad jūs pusgalviai ir, antra, demokratija bus tik tada, kai tai naudinga mums. O dar platesne prasme tai tiesiog yra rezultatas susvetimėjimo, kuris vyksta tarp bent dalies piliečių ir politinio elito bei to paties elito ir didžiosios dalies apžvalgininkų/komentatorių nenoro ir negebėjimo kalbėtis su piliečiais ar bent dalimi jų. Iš tiesų, tuomet daug paprasčiau užsiiminėti selektyvia demokratija.
Pabaigai norėtųsi tikėti, kad viskas gerai, kas gerai baigiasi. Referendumas patyrė fiasko, trys žalingos Konstitucijos pataisos liko nepriimtos. Tačiau nežinia, ar tikrai viskas baigėsi gerai, ar bėgdami nuo vienos blogybės nebūsime užšokę ant kitos. Ir nežinia, kuri iš tų blogybių didesnė. Tad belieka paraginti panašių iniciatyvų organizatorius kitą kartą geriau pamąstyti ir sugebėti prisiimti atsakomybę, kurią demokratinis procesas užkrauna mums visiems.
Autorius yra Notingemo Universiteto (Didžioji Britanija) politikos mokslų doktorantas.
