Apsibrėždamas savo pažiūras aš paprastai prisistatau dešiniuoju. Vienas mano mėgiamiausių politikų yra Andrius Kubilius. Čia dėl visą ko pasakau ir tai sakau be ironijos. Tik kartais mane nuneša visa toji dešiniųjų isterija.
Perskaičiau Austėjos Landsbergienės straipsnį, nors reikėtų sakyti paskaitinėjau, kadangi viena iš tokių rašliavų, kurių aš nesugebu skaityti nuo pradžios iki galo. Tai nebūtinai reiškia, kad blogai parašyta. Tiesiog nesugebu ir viskas.
Ar Gabrielius Landsbergis yra vertas būti europarlamentaru? Negaliu pasakyti, nes nieko apie jį nežinau. Ar šiuo atveju yra privalumas, kad Landsbergis yra Landsbergio anūkas? Nežinau, ko gero taip, nes privalumus reikia stengtis įžiūrėti. Ar tai trūkumas? Ko gero ne. Garsi pavardė neturėtų būti trūkumu siekiant karjeros, vien tik dėl to, kad garsi pavardė yra privalumas jos siekiant – visko šiame pasaulyje neišlyginsi, o ir nereikia.
Visgi kai kurie pastebėjimai. Apie amžių.
A. Lansbergienė klausia:
“Ką jūs darėte, kai jums buvo šešeri vasario šešioliktą? Aš ryškiai skaičiau kokią nors knygą nieko nenutuokdama apie vasario 16. Gabrielius suorganizavo savo kiemo draugus, visi pripiešė trispalvių ir primėtė į pašto dėžutes. Beat that.”
Nežinau tiksliai ką veikiau būdamas šešerių būtent vasario 16, tačiau ko gero kaip visada sėdėjau jobanam sovietiniam lopšely-daržely ir klausiausi vienos iš daugelio istorijų, tokių kaip antai Leninas, kai jam buvo 6 metai, kaimo keliuku ėjo namo iš bibliotekos ir jį užpuolė žąsys. Tai anas prisispaudė knygas prie krūtinės, krito ant nugaros ir ėmė nuo žąsų atsispardyti kojomis. “O žinote, kodėl būtent taip gynėsi mažas Leninas?,”- klausdavo mūsų auklytė? “A, jo sakydavom mes – tam, kad knygos neišsidulkintų ir nususilankstytų”, – sąkydavom mes bo jau sąmoningi buvom.
Būdami kokių vienuolikos (šeštokai) visi mūsų klasės berniukai atsisakė dėvėti pionieriškus kaklaraiščius. Tiesiog atsisakėm. Kodėl visada jį reikėjo dėvėti mums nebuvo aišku. Tiesiog pionierių vadovė vaikščiodavo po mokyklos koridorius ir mamačiusi ką nors be kaklarlaraiščio reikalaudavo pasiaiškinti. Man kaklaraištis buvo gražus, toks ryškus raudonas, o taip pat patikdavo, kadangi jį dėvėdamas jauteisi dalimi kažkotai ko dalimi kiti nėra. Bet patiko ir kiti dalykai – animaciniai filmukai apie Donald Duck (jau nekalbant apie to paties pavadinimo kramtoškę), Stalone, Bruce Lee ir tt. Tiesiog metas toks buvo, kai tokie “adidas”, “sony” ar “sharp” buvo ne brandas, o tiesiog papuošalas. Tiksliai šių užrašų reikšmės nesuvokiau, tačiau jie skambėjo kažkaip gražiai, užrašyti irgi gražiai atrodė. Galbūt todėl jais, tušinuku vienuolikmečio rankos išvedžiotais, ir buvo papuoštas mano pionieriškas kaklaraištis.
Einu mokyklos koridorium, susitinku pionierių vadovę. “Kodėl be kaklaraiščio? Neturi?”, – klausia.” Turiu”, – atsakau. “Nu tai greit užsidedi”. Išsitraukiu iš kelnių kišenės ir užsidedu. “Greit nusiimk”, – sako. -“Marš pas mane į kabinetą su pažymių knyge”. Įrašė kažkokią pastabą.
Galiausiai vieną dieną mes visi atsisakėm tuos kaklaraiščius dėvėti ir nežinau kodėl. Gal įdomu buvo, nes visi jutome kažką, ko gero tiesiog tai, kad galima laužyti kažkokias iki tol buvusias svarbias taisykles ir jei tai darysim visi kartu – tai niekam nieko nebus. Buvo 88-ieji berods.
Apskritai kalbant kai man 11 metų buvo, tai durnas buvau ir nenorėčiau, kad mano tuometiniai poelgiai būtų vertinami suaugusio žmogaus kategorijomis.
A. Landsbergienė sako:
“Radvilė Morkūnaitė, kai buvo išrinkta į EP, buvo 25 metų. Prisimenu, tada ir man antakis kilstelėjo. Ir ką? Blogai? Ne! <…> Galiausiai Darius Kuolys tapo švietimo ministru būdamas 28 metų. Taigi amžius – nepakankamai svarus argumentas.”
Kas dėl Morkūnaitės, nu jei sako “Ne, nėra blogai”, tai negi ginčysiesi. Skaičiau jos porą tekstų delfy, galiu pasakyt tik tiek – labai nuobodžiai ir neįdomiai rašo (čia stilių irgi turiu omeny). O kas dėl Dariaus Kuolio, tai dabar žiūrėdamas į tą violetinį prietranką galvoju, kad jeigu jis tuomet, būdmas 28 metų nebūtų tapęs švietimo ministru, tai būtų laimėjusi ne tik švietimo sistema (tuščia tos sistemos, vistiek jau jai chana), bet gal ir pats Kuolys dabar būtų koks nors visai normalus istorijos dėstytojas, o ne piešinių kreidelėmis ant asfalto entuziastas ir etatinis TV debatų peizėtojas.
