Nugriaudėjęs G.Kildišienės paltuko skandalas, regis, kažkiek nustelbė erzelį, visuomenėje kilusį įtakingiesiems valstiečiams Seime pristačius monografiją „ Dvasingumas – švietimo sistemos pagrindas“, nors, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, šie įvykiai yra vienarūšiai, nenusileidžiantys vienas kitam savo pikantiškumu reiškiniai arba, kitaip tariant, užmojai apibrėžti dvasią dirgina vaizduotę ne mažesniu laipsniu kaip smalsumo vedamas noras atsekti meilužės kelius.
Kas be ko, neskoningas yra bandymas vadinamajam moksliniam darbui suteikti politinę potekstę, iškelti jį kaip partijos vėliavą, tačiau kilęs pasipiktinimas dėl tokio tekstų rinkinio išvadų populiarinimo iš Seimo tribūnų, kaip atrodo, tik maža dalimi gali būti paaiškintas politinių simpatijų ar antipatijų pagrindu. Iš tiesų, kyla klausimas – kodėl ne vienas Lietuvoje mėgstantis pasverti savo žodžius apžvalgininkas dabar puolė taip staigiai kritikuoti nelyg būtų įgeltas pasiutusios musės, sukunkuliavo labiau nei to reikalautų ramaus kalbėjimo taktika, nesugebėdamas nuslėpti savo užkilusios alergijos tarsi ir gražiai pavadintos studijos atžvilgiu. Ar tokie kritikai yra tik nedvasingi žmonės, kurie išplūsta tulžimi per kraštus išvydę dvasingiausiuosius iš dvasingųjų.
Buvo labai teisingai pastebėta, kad, paskendę moralizavimo stichijoje ir operuodami dvasios užkeikiamais, dvasingaisiais besivadinantys pamokslininkai didesniu ar mažesniu laipsniu užsimojo prieš asmens laisves ir liberaliosios demokratijos idėją, kitiems daugiau ar mažiau pagrįstai pasivaideno pavojus, kad šiuo atveju prasimuša pretenzijos pasaulietinę švietimo sistemą pasukti teokratiniu keliu. Tačiau, kaip atrodo, yra dar ir kitas, galbūt mūsų menkiau reflektuojamas, bet intuityviai nujaučiamas, atsiveriantis su visa pasąmonine įtampa kontrargumentas prieš užkeikimų apie dvasingumą dauginimą, bylojantis apie tai, kad bet kokią prasmingumo sankaupą dažniausiai vėjais paleidžia tuščiažodžiavimas, sąmone neužkrautas šūkaliojimas, paprasčiau tariant, žodžių tryda.
Neminėk Dievo vardo be reikalo, – skelbia vienas iš Dievo įsakymų. Savo ruožtu Lietuvoje nėra labiau išdėvėto, paversto visiškais skutais, negrabaus vartojimo didesniu laipsniu nuprasminto žodžio nei titulinis užkeikimas „dvasia“. Taigi čia, kaip atrodo, prasmę būtų galima atstatyti tik užsitęsusia tylos pauze, tačiau lozungų padauginimo entuziastai be jokių kompleksų, nekalti kaip kūdikiai, trukdo susikaupti, vėl nerimastingai triukšmauja mojuodami popieriniais „dvasios“ kalavijais, tiražuodami ideokratinius žemiausiojo lygio užkeikimus. Iš tiesų, kai girdžiu padažnėjusį žodžio „dvasia“ vartojimą, kyla įspūdis, kad žemasis lygis vėl pučia muilo burbulą, puoselėdamas viltį, kad tokia ore išdygusi pilis taps gelžbetoniniu skafandru, žiedu apjuosiančiu Lietuvą.
F. Nietzsche yra pastebėjęs, kad siekiant išgelbėti moralę reikėtų uždrausti vartoti žodį „moralė“, regis, kaip niekas kitas, sugebėjęs įvertinti tą aplinkybę, kad lėkštas moralizavimas sunaikina moralės turinį.
Moralizavimas yra kvailas pasirinkimas jau ta prasme, kad tik nesugebantis suvokti savo kvailumo mulkis gali manyti, kad žongliravimas moralės užkeikimais ir kalbos apie dvasingumą padės aplinkiniams įpiršti mintį apie nesugebančio taupyti žodžių tokio žmogaus ypatingą dorumą ir dvasios turtus. Kad ir kaip būtų gaila, mūsų gyvenimo patirtis sako, kad būtent didžiausi pašlemėkai dažniausiai mėgsta dangstytis moralės ir dvasingumo užkalbėjimais, tapdami neprašytais pamokslininkais. Toks pamokslavimas be visa ko kito išduoda dar ir klaikų skonio trūkumą.
Žinoma, kitas atvejis, kai dvasininko statusas ir pamokslavimo misija yra įteisinta instituciškai, juolab apeliuojant į dangišką autoritetą, todėl, kaip atrodo, ne tik tikinčiojo, bet ir netikinčio žmogaus niekados nepažemins kunigo pamokslas, net ir pasakytas su šventu įkarščiu pliekiant nuodėmingąsias sielas. Tačiau ar jums iš tiesų nesuskaustą paslėpsnių, kai gražaus elgesio į kairę ir dešinę pradeda mokyti naujieji valdžios išsišokėliai, toli gražu nepanašios į šventuosius žmogystos: jų pamokymai, kaip atrodo, primena ne tiek Šv. Dvasios ištaras, kiek kiemo valkatų balandžių begėdišką įprotį dergti žmonėms ant galvų.
Žinia, pats kvailiausias dalykas būtų supriešinti laisvės ir moralės duotybes. Štai I.Kanto filosofija skelbia, kad moralė yra giliausias laisvės vykdymas. Pagal I.Kantą, morališkai prasmingas yra tik toks žmogaus orumą kuriantis elgesys, kurį žmogus pasirenka laisvai, t. y. dėl paties poelgio savaiminio prasmingumo, o ne dėl išorinių sankcijų grėsmės. Kaip matome, tokiu apibrėžimu I.Kantas išryškino moralinės elgesio reglamentacijos savitumą tarp kitų žmogaus elgesį reglamentuojančių normų.
Taigi moralinis poelgis yra savitikslis pasirinkimas, o ne priemonė kokiam nors kitam tikslui pasiekti.
Dora yra tai, kas tarnauja darbininkų klasės išlaisvinimui, – kadaise tvirtino V. Leninas. Žinia, keičiasi laikai ir lozungai, madingais tampa nauji užkeikimai, tačiau bet koks bandymas pajungti moralę politikos tikslams naikina moralinę pasaulio tvarką, pagrįsta žmogaus sugebėjimu laisvai pasirinkti žmogišką orumą kuriantį poelgį.
Kaip atrodo, Lietuvoje puoselėjami edukologijos mokslai ir visa vadinamųjų edukologų armija galėtų žengti didelį žingsnį į priekį, jeigu kartą imtų ir pasiryžtų rimtai apmąstyti ne kartą Sokrato išsakytą teiginį, kad dorumo išmokyti neįmanoma. Apie tai plačiau esu kalbėjęs kitur http://kaunozinios.lt/lietuva/apie-sazininguma_98091.html, čia dar kartą atkreipsiu dėmesį tik į tai, kad apmokyti galima tik apdairumo laikytis civilizuoto elgesio taisyklių, tačiau moralinė refleksija, juolab sąžinė (t. y. savęs žinojimas, žinia apie save) nėra toks pamokymais perduodamas dalykas kaip estafetės lazdelė iš rankų į rankas.
Išsakytos dabar pastabos jokiu būdu neįpareigoja atsisakyti vartotojų visuomenės kritinės analizės ir vartotojiškumo prieštarų apmąstymo, kartais vedančio prie nelabai linksmų išvadų. Tačiau dabar truputėlį kitaip prasišviečia problemos esmė, kai pastebime, kad vadinamoje vartotojų visuomenėje pati Bažnyčia yra vis sparčiau įsukama į perteklinio vartojimo ratą, pradėdama gaminti patogiam vartojimui pritaikytus dvasingumo erzacus ir panašias prekes. Todėl linkint Bažnyčiai išsaugoti doktrinos atsparumą vartotojiškumo stichijai, kartais vis dėlto užvaldo spėjimas, kad net Bažnyčia jau nepadės pasprukti iš vartotojiškumo rojaus, taigi reikės rinktis labiau rizikingą individualaus pabėgimo kelią. Ta pačia proga pastebėsiu, kad deficito visuomenė yra neįtikėtinai kvaila alternatyva vartotojų visuomenei.
Kita vertus, prisiimtas įsipareigojimas neminėti Dievo vardo be reikalo, neužginčija iš principo galimybės pasiaiškinti žodžio „dvasia“ reikšmę, juolab jeigu kyla reikalas apvalyti sąmonę nuo nuodėvų.
Vedami tokios intencijos aptinkame J.Pieper paaiškinimą, kad dvasia yra naujas, lyginant su augalo ir gyvūno pasauliu, santykio būdas, o būtent tik žmogui duota galimybė užmegzti santykį su esančių daiktų visetu. J.Pieper neslepia savo katalikiško užsiangažavimo, tačiau, kaip atrodo, net labiausiai tituluotiems edukologams nepavyks čia paviešinto apibrėžimo paversti banalybe.
Gyvūnas pagal savo instinktų programą yra užrakintas gamtoje, tačiau ir žmogus dažniausiai gyvena užsirakinęs savo rūpesčių latakuose, darbinėje aplinkoje ar kultūros įpročiuose, tik retomis akimirkomis realizuodamas galimybę stoti prieš visa tai, kas yra, kaip vienas prieš vieną, išeiti į akistatos kelią su būtimi. Čia ir užgimsta žmogaus dvasia yra baigtinės būtybės atvirumas begalybei. Kita vertus, niekas negali uždrausti tą begalybę vadinti Dievo vardu.
Taip pat skaitykite: Menas – gyvenimo pagrindas ar pagrandukas?
