"Žmonės gyvūnai" - Noe Serrano skulptūra

Kartais klausiama – kodėl menininkai pamažėliais  ėmė ir pritilo, mažiau reiškiasi viešajame gyvenime, tarsi jau šalinasi visuomenės tribūno funkcijos. Mano kartos žmonės prisimena, kad buvo laikai, kai menininko žodis visais gyvenimo klausimais buvo fetišizuojamas, menininkui buvo suteikiamas jeigu ne šventojo, tai bent raitelio ant balto žirgo, nešančio  liepsnojantį tiesos fakelą, instancijos  statusas.   Tiesą sakant, nereikėtų labai stebėtis, kad toks  menininko sureikšminimas dominavo nelaisvės  sąlygomis, nes čia, iš vienos pusės, okupacinė valdžia tikslingai siekė panaudoti talentus režimo pašlovinimui, o, iš kitos, tauta meno simboliniuose užšifravimuose, šioje kuždesių ir šnabždesių sferoje, siekė išgirsti kažką panašaus į laisvės pažadą.

Tačiau kur pasidėti menui, kai viskas stoja į savo vietas, kiekvienas  užsiima savo reikalais ir menininkui  staiga nelieka pareigos užsikrauti meta-politiko, istorijos kvazi-teisėjo ar nelicencijuoto pranašo naštą?  Gal išties teisus buvo Platonas, sakęs, kad poetus reikėtų vyti iš tobulos valstybės?  Tačiau tai, kad menas neužsiima aptarto pavyzdžio pavadavimo funkcija, o menininkas  su dideliu palengvėjimu nusiima  žynio kaukę, nesumenkina meno reikšmės, bet kaip tik leidžia  apibrėžti meninės refleksijos savitumą jos prigimtinėje vietoje, įpareigoja grįžti prie meno šaknų.

Laisvės pažadas, kurį teikė menas nelaisvės sąlygomis, palaikė žmogaus integralumo idėją, nes be tokio pažado žmogus lieka atidalintas, prakiuręs, išbarstantis savo esmę.

Tačiau net ir politiškai laisvas žmogus, tarkime, gyvenantis tobuloje valstybėje,  gali būti atskirtas nuo savo esmės, jeigu išsibarsto duotose gyvenimo aplinkybėse, sutampa su laiku be likučio, lieka įkalintas betarpiškų poreikių.

Kita vertus, reikia pasakyti ir tai, kad tas pats žmogus nevalkioja su savimi savo esmės kaip naštos,  greičiau yra taip, jog ta esmė yra  surenkama kiekvieną kartą iš naujo  idealybės sferoje, atsimenama, menama. Tokios esmės puoselėjimas yra menas, kurio niekas nesinešioja ant savo kupros. Nežiūrint įdedamų  kūrybinių pastangų, menas iš tiesų yra tik pumpuravimas ore, tarkime,  nuodėmingas lengvumas,  net jeigu prieš akis turėtume stambiagabaritinės skulptūros pavyzdžius. Kupriuko muzikanto simbolinė figūra yra klaidinanti meno metafora, nors, iš kitos pusės, plazdančių sparnų vaizdinį čia taip pat skubu atmesti dėl  katastrofiškai nuvalkioto ir visiškai išdėvėto  tokio įvaizdinimo turinio.

Įdomiausia tai, kad tokiam meno forsuotam sureikšminimui pretekstą teikia tas pats Platonas, kurį ką tik minėjome visiškai kitame kontekste.

Ilgai gyvenat šiame pasaulyje vis labiau stebina Platono idealizmo realistinės įžvalgos, šios doktrinos realistinis potencialas, ypač akivaizdus apmąstant situaciją, kad esmė nėra įmontuota reiškinio duotybėje kaip jo sudedamoji dalis, o greičiau yra begalinės kelionės orientyras, atsiveriantys horizontai,   kai mes jau kažką mename ir siekiame įminti gyvenimo užmintą mįslę.  Platono sielos praegzistencijos teorija, o gal žaismingas mitas apie tai, kad neva siela prieš susijungdama su kūnu gyveno idealių esmių pasaulyje, o dabar gali prisiminti tą esmę iš šio pasaulio reiškinių teikiamų užuominų,  byloja apie mūsų gyvenimo pulsaciją,  kai  siela pagal natūralią gyvenimo ritmiką yra linkusi išsibarstyti, nupulti, bet  menantis menas  pastoviai kreipia sielą surinktumo linkme, leisdamas  mums laisvai pursloti būties pertekliaus laiptais iš apačios į viršų, pažeidžiant visus gravitacijos dėsnius.  Žinia,  pagal Platoną,  būtent grožio patirtis yra atminties tokios aktualizacijos arba menančio meno užgimimo priežastis.

Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, tokia meno patirtis yra svarbesnė nei, tarkime, išsilavinimas ar kultūrinis išprusimas su negyvų žinių reljefu ir užkimšta siela, kai  mokslingoje, bet apsunkusioje nuo vienpusiškumų  visuomenėje  kartais žmonės praranda paskutinius atvirumo būčiai likučius.

Šią vasarą atostogaudamas kaime mačiau kaip visiškai pražilusi senučiukė mano kaimynė, tikriausiai niekados ir negirdėjusi to Platono vardo, tąkart sustingusi kaip  druskos  stulpas  stovėjo už namo užburta kraupaus grožio saulėlydžio, purpurinio dangaus spektaklio, kol visiškai ištirpo tamsoje.  Nuščiuvusioje naktyje pramaišiui su pelėdos klykavimu dar ilgai girdėjosi kaip ji tylos žodžiais kalbasi su savo esme.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Taip pat skaitykite: