Rusijos vykdomas kaimynių prie Baltijos jūros bauginimas spartina jų bendradarbiavimą. Švedija dabar svarsto galimybes dalyvauti NATO jungtinėse ekspedicinėse pajėgose. Jos būtų dislokuotos reaguojant į bet kokią Rusijos provokaciją Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje – labiausiai pažeidžiamose Aljanso narėse. Švedija ką tik išplėtė savo dvišalius karinius ryšius su regiono karine sunkiasvore Lenkija. Maža, bet įtakinga Švedijos Centro partija per rugsėjo 24 dieną įvyksiantį suvažiavimą spręs, ar atsisakyti prieš NATO nukreiptos pozicijos.
Tokia reakcija vargu ar gali stebinti. Rusijos karo lėktuvai leidžia signalines raketas į juos perėmusį švedų naikintuvą; Švedijos saugumo policija atvirai pareiškia, kad Rusija kelia šaliai didžiausią žvalgybinę grėsmę.
Vis dėlto Rusija piktinasi. „Švedijos narystė NATO turėtų politinių ir karinių, taip pat užsienio politikos pasekmių, ir reikalautų atsakomųjų priemonių iš Rusijos“, – pareiškė Užsienio reikalų ministerija. Švedija, kurią valdo raudonųjų ir žaliųjų koalicinė vyriausybė, iš esmės nenorinti stoti į NATO, reiškė didelį nepasitenkinimą.
Suomijoje – kitoje NATO nepriklausančioje regiono šalyje – žmonės stebi ir susidomėję, ir susirūpinę. Jie nenori būti užklupti netikėtai, kaip 1990 metais, kai Švedija staiga pareiškė, kad nori įstoti į Europos Sąjungą.
Debatai dėl NATO Švedijoje juda greičiau nei Suomijoje. Suomijos prezidentas Sauli Niinisto (Saulis Nynistė) neseniai sumenkino idėją, kad jo šalis galėtų ginti savo kaimynes prie Baltijos, ir teigė: „Suomija neturi galimybių … pasiūlyti kitiems saugumo garantijas, kurių mes patys net neturime“.
Jei kalbėti tiksliai, tai nėra tiesa. Suomija yra ES narė ir todėl jai galioja Lisabonos sutarties „solidarumo sąlyga“, kuri skelbia: „Jei valstybė narė tampa ginkluotos agresijos jos teritorijoje auka, kitos valstybės narės jos atžvilgiu turės pareigą padėti visomis savo turimomis priemonėmis, pagal Jungtinių Tautų chartijos 51-ąjį straipsnį dėl savigynos“.
Tai reiškia, kad jei Suomija būtų užpulta, kitos ES narės privalėtų jai padėti. Tai taip pat reiškia, kad jei Baltijos valstybės būtų užpultos, Suomija turėtų tokią pačią pareigą jų atžvilgiu.
Pono Niinisto komentarai buvo įvertinti kaip atkirtis narystę NATO stumiantiems lobistams. Tačiau tuos komentarus būtų galima interpretuoti ir kitaip: jis perspėja suomius, kad jie yra pavojingoje kaimynystėje ir kad neįsitraukimas į regioninį saugumą turi neigiamų aspektų; netiesiogiai jis taip pat sako, kad įstojimas turi privalumų.
Kaip aš neseniai įrodinėjau per vieną Atlanto Tarybos renginį Helsinkyje, debatai apie NATO yra antraeiliai ir net šiuo metu nuolaidžiaujantys sau. Diplomatinio proceso ir politinės procedūros detalės neišspręs neatidėliotinų ir skubių problemų, su kuriomis susiduria regionas. Kone kasdien Rusijos karo lėktuvai pavojingai skraido civiliniais aviacijos koridoriais su išjungtais savo atsakikliais. Kelis kartus nuo katastrofos mus skyrė vos kelios sekundės.
Visiškos visų regiono šalių paramos nusipelno įdomus pasiūlymas, kurį dėl šito pateikė Londone įsikūręs strateginių studijų centras „European Leadership Network“. Jis propaguoja specialų režimą dėl aviacijos saugumo, taikant per Šaltąjį karą išplėtotas konvencijas, taip pat galiojančias oro erdvei prie Kinijos krantų. Nepriklausomai nuo jų pozicijos dėl NATO, Suomija ir Švedija yra absoliučiai suinteresuotos oro erdvės virš Baltijos jūros apsaugojimu. Ir jei Rusija nebendradarbiaus, jos bus absoliučiai suinteresuotos daryti kolektyvinį spaudimą, kad ji tai darytų.
Galimybės tokiam praktiniam bendradarbiavimui yra milžiniškos (dalijimasis žvalgybine informacija, bendras karinės įrangos įsigijimas, pratybos, kova su organizuotu nusikalstamumu ir t. t.). Kuo stipresnis tampa regioninis bendradarbiavimas dėl saugumo, tuo mažesnis bus Rusijos keliamas pavojus regionui. Dėl to narystė NATO būtų mažiau kontroversiška ir galbūt net ne tokia būtina.
———
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
