Ingrida Šimonytė: „Susitarkime – vardan Lietuvos“

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2018-10-25 11:18

Spausdinti | Komentarai

Ingrida Šimonytė / © KaunoZinios.lt nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narė ir kandidatė pirminiuose TS-LKD Prezidento rinkimuose Ingrida Šimonytė pristato savo viziją, ką būtina padaryti siekiant klestinčios Lietuvos.

Seimo narė pabrėžia, jog pirmiausia turime susitarti, kokią krypti norime pasirinkti ir ja eiti, o tuomet dirbti dėl bendrų gėrio.

„Siūlau grįžti prie to klausimo, kuris net nebandomas spręsti trečią dešimtį – aiškiai išgryninti ribas tarp mūsų bendra ir kiekvieno atskira ir pasiekti susitarimą vardan Lietuvos, kuris apibrėžtų, kokios valstybės galiausiai siekiame, t.y. kiek mūsų visų sukuriamos gerovės skiriame bendriems poreikiams, iš kurių nebūtinai atgausime tiek, kiek įmokame. Kas mums yra svarbiausia, kaip bendrasis gėris. O tuomet rastume būdą, kaip paskirstyti šio bendro gėrio kainą tarp skirtingų visuomenės narių, užtikrindami, kad toks paskirstymas būtų vertinamas kaip teisingas“.

Parlamentarė teigė, jog turime liautis ieškoti greitų ir lengvų sprendimų – norint iš tiesų turėti vakarietišką paslaugų kokybę – reiks daug dirbti ir nepalikti visko tik valdiškų struktūrų domėn.

„Liaukimės įsivaizduoti, kad yra kokie nors vienetiniai, stebuklingi mūsų giluminių problemų sprendimai, plaukiojantys pačiame paviršiuje ir lengvai pasiekiami. Užsienio investicijos, kaip vienas svarbiausių klestinčios šalies veiksnių, yra būtinos mūsų pažangai ir labai laukiamos, o tai, ką jos atneša, – vakarietiška verslo kultūra, dialogas su darbuotojais, korupcijos netoleravimas – yra daugiau nei pageidautina Lietuvoje. Lygiai taip pat liaukimės įsivaizduoti, kad Lietuvai gyvybingumo suteiks kokios nors valdiškos programos, fondai, inovacijos, o Lietuvos regionams – žmonių į regionus perkėlimas – jeigu regionuose nebus geros mokyklos vaikams, kvalifikuotos gydymo įstaigos ar bent jau patogaus ir įkandamo susisiekimo, darbingoji visuomenės dalis ir toliau grūsis miestuose, mokėdama brangią nuomą ir nesulaukdama jokios valstybės paramos“, – pažymėjo I. Šimonytė.

Kandidatė pirmalaikiuose TS-LKD Prezidento rinkimuose taip pat teigia, jog valstybės saugumas – svarbiausias Prezidento ir mūsų visų rūpestis.

„Laisvė yra mūsų visų klestėjimo pagrindas. Ir čia nereikia kitokios politikos, nes negali būti jokių kompromisų dėl Laisvės. Svarbiau būtų nesugadinti to, kas pasiekta iki šiol, ir tęsti tą kryptį, tuo pačiu siekiant viršpartinio politinio konsensuso. Lietuvos geopolitinė padėtis pati diktuoja atsakymus – mums reikia stiprios NATO, kurio stiprybei itin svarbi JAV lyderystė, stiprios ir solidarios Europos Sąjungos bei pakankamų mūsų pačių pajėgumų. Lietuvoje ir visame regione turi būti kuo daugiau Vakarų. Tai yra politinė-strateginė konstanta, kuri artimiausiu metu nepasikeis. Mūsų uždavinys Vakaruose – Vakarų investicijos į sėkmę Ukrainoje, Sakartvele, Moldovoje, perspektyvoje regint šių šalių narystę ES. Ukrainos, Sakartvelo, Moldovos sėkmė galėtų būti postūmis ir pokyčiams Rusijoje. Turime stengtis ir burti vienminčius formuojant vieningą mūsų partnerių požiūrį ir strategiją dėl Rusijos, kuris galėtų ilgainiui padėti pačiai Rusijai transformuotis“.

Ingrda Simonyte 2

© KaunoZinios.lt nuotr.

I. Šimonytė. Susitarkime – vardan Lietuvos

Regis, turime viską, ko reikia, kad savo šalyje galėtume ilgai ir laimingai gyventi. Turime Laisvę spręsti savo Valstybės likimą. Taiką. Gražią ir saugią vietą po Saule, kurią aplenkia žemės drebėjimai ir cunamiai.

Mums pavyko susigrąžinti Nepriklausomybę, taikiomis priemonėmis nusikratyti okupacijos, atkurti valstybę nuo pat pamatų. Atgimimo ir Sąjūdžio vienybės laikais ypač jautėsi ypatingas santykis tarp žmonių ir Valstybės – Lietuva buvo visų mūsų bendros kūrybos reikalas, o pirmyn vedė neabejotini lyderiai.

Turime draugų ir sąjungininkų pasaulyje. Praeitį, iš kurios galime semtis ir stiprybės, ir sunkių pamokų. Prieš 28 metus tvirtai apsisprendėme, kad kuriame demokratišką valstybę ir kad jos ekonominio vystymosi bei saugumo strateginė kryptis ves į Vakarus. Tai bus mūsų sugrįžimas į demokratinių ir klestinčių valstybių šeimą. Šią kryptį teko apginti krauju.

O svarbiausia – esame bemaž trys milijonai darbščių, išradingų, užgrūdintų žmonių, kurie, nepaisydami klaidų, išdavysčių ir nusivylimų, nepraranda vilties ir pilietiškumo – prisidedame prie savo kariuomenės stiprinimo, aktyviai dalyvaujame pilietinėse iniciatyvose, atsispiriame įžūliai priešiškai propagandai, savanoriaujame, remiame silpnesnius bendruomenės narius įvairiuose projektuose. Matome ne tik savo rūpesčius, bet ir kitų kančias – aktyviai remiame Ukrainos žmones, šiandien žiūrinčius į akis karo pabaisai.

Visa tai patvirtina viena: mes visi (arba dauguma mūsų) vis dar branginame tas pačias vertybes: laisvę, bendrystę, padorumą. Norime ir siekiame to paties – saugumo ir gerovės savo šeimai, artimui ir šaliai.

Ir vis dėlto jau kurį laiką mums nepavyksta bendrų troškimų paversti bendru gėriu. Nepavyksta susikalbėti ar dar skaudžiau – būti išgirstiems. Tai skatina nusivylimą ne vien valdžia, bet ir pačia valstybe, stumia mūsų bendrapiliečius arba išvykti, arba trauktis į vidinę emigraciją – abejingumą, pasidavimą, nusigręžimą nuo viešojo gyvenimo. O tai jau išties pavojinga, nes abejingieji savo šaliai sėkmės istorijos sukurti negalės. Abejingieji neapgins demokratijos nei savo konstitucinių teisių. Pasidavusieji gyvybingos valstybės neturės. Galbūt neturės visai jokios, nes nutrūkus piliečių ryšiui su valstybe netruks atsirasti, kas tokias nuotaikas bandys pasikinkyti savo niekingiems tikslams.

Ar gali būti, kad toks abejingųjų ir pasidavusiųjų likimas skirtas mums? Ar galime sutikti pasmerkti save tokiam scenarijui?

Aš – negaliu. Nesutinku, nes vis dar tikiu išmintimi, atsakomybe, pilietine savigarba ir sveiku protu. Jei mūsų šalies žmonės sugebėjo išnaudoti neįtikėtiną istorinę progą 1918-aisiais, jeigu įstengėme pakilti ir ją atgauti 1990-aisiais, negalime pasiduoti dabar, kai turime bemaž viską, ko reikia, kad galėtume susitarti dėl to, kas svarbiausia, ir susikurtume garbingą gyvenimą savoje šalyje.

Tikiu, kad galime susigrąžinti valstybės kūrybos džiaugsmą ir realių, reikalingų ir svarbiausia – įgyvendinamų permainų skonį. Todėl ir dalyvauju rinkimuose.

Išbandymai, kuriuos turime įveikti

Jau kurį laiką tarsi sukamės tuščia eiga – nors šalies ūkis auga, nominalūs atlyginimai kyla, statistika gerėja, neretas žmogus teigia, kad nejaučia, jog gyventų geriau ir kokybinio proveržio nemato.

Puikios naujienos – didelių, gerą reputaciją turinčių Vakarų kompanijų pasiryžimas dalį veiklos vykdyti Lietuvoje – tampa labiau proga valdžios žmonėms perkirpti simbolinę juostelę ir didele sėkme nepakankamai plačiam ratui žmonių. Jos netampa banga, keičiančia mūsų gyvenimą iš esmės – nuplaunančia nesąžiningų ir neteisingų tarpusavio santykių dumblą, išlaisvinančia darbščius ir kūrybingus žmones kurti orų, prasmingą ir laimingą gyvenimą čia, Lietuvoje.

Tikėjimas savo Valstybe, kaip ir Laisvės meilė, yra pirmas priešnuodis prieš išorės grėsmes, kurių pastaruoju metu, deja, nemažėja. Kremlius nebeslepia savo intereso virti destruktyvią košę Vakaruose ir atakuoti demokratines vertybes visais frontais, o iš dalies praregėję Vakarai vis dar neapsisprendžia, ar priešintis, ar draugauti.

Tuo tarpu stiprėjant grėsmėms tarptautinėje politikoje Lietuvos vidaus politika nusigyveno iki draudimų, ciniškų galios žaidimų, tariamų raganų medžioklių – visa tai galiausiai virsta bandymais neigti pačią demokratijos esmę ir demokratinius institutus. Tai tik dar labiau menkina tarpusavio pasitikėjimą ir tuo pačiu vis plačiau atveria duris įvairioms hibridinėms išorės įtakoms.

Visiems iššūkiams atsispirti gauname aibę vis naujesnių programų ir strategijų, kaip pagerinti, patobulinti, pakelti, pasiekti. Dokumentų, kuriuose jau iki šiol išdėstyta daugybė puikių norų ir siekinių. Įgyvendinus nors pusę jų, kiekvienas šalyje jau dabar jaustųsi žymiai saugesnis ir laimingesnis.

Kaip pajudėti į priekį?

Konstitucinės teisės – visuomenės gyvybingumo pagrindas

Joks Prezidentas savo dekretais negali pakeisti nei parlamentinės daugumos, nei jos suformuotos Vyriausybės, kuri įgyvendina savo programą ir savo politiką.

Tačiau Prezidentas gali ir privalo principingai ginti Konstituciją, o tai reiškia: ginti demokratiją, žmogaus teises, žodžio laisvę, nuosavybės neliečiamumą, teismų nepriklausomumą. Užtikrinti, kad būtų ginamas silpnesnis ir nebūtų tų, kurie jaučiasi pamiršti. Ginti nuostatą, kad demokratija nėra daugumos diktatūra mažumai.

Verslo kontraktų sėkmei būtina sąlyga yra teisinės valstybės principai ir taisyklės. Visuomenės sutarimui būtina sąlyga – pagarba konstitucinėms vertybėms ir konstitucinės demokratijos taisyklėms. Jeigu tokios pagarbos nebėra, jeigu tokios taisyklės nustoja galioti, jeigu demokratija lieka tik formalia, iškabų demokratija – mes patys pasmerkiame save atsilikimui, stagnacijai, vis gilesnei valstybės erozijai.

Konstitucija gina demokratiją. Neginama demokratija nyksta nepastebimai: palengva priprantame prie vis žemesnių politinės kultūros ir demokratijos taisyklių standartų. Visa valstybė kenčia, kai valdžiai ima svaigti galva nuo skaitmeninės daugumos galios priimti vienašališkus, neapgalvotus, demokratines taisykles paminančius sprendimus.

Todėl turime susitarti, kas yra demokratijos gynybos „raudonosios linijos“ ir visi kartu jas ryžtingai ginti. Mano manymu, svarbiausios „raudonosios linijos“ yra žmogaus teisių apsauga; mažumos teisių apsauga nuo daugumos diktato; žiniasklaidos apsauga nuo bandymų ją kontroliuoti ar ja manipuliuoti; savivaldos užvaldymo stabdymas. Ypač svarbi ir neprarandanti aktualumo yra kova su korupcija, pinigų įtaka politikai ir pastangomis užvaldyti Valstybę.

Šioje srityje pasiekti galime dar daug pažangos – nuo įstatymais užtikrintų  opozicijos teisių visuose valdymo lygiuose užtikrinimo iki atvirų duomenų, galinčių ne tik paskatinti inovatyvių verslų plėtrą, bet ir ginti nuo korupcijos ir nesąžiningo turtėjimo. Bet kokios pastangos politizuoti visuomeninio transliuotojo veiklą privalo būti sustabdytos – po atskaitingumo didinimo širma neturi būti slepiamos niekingos kontrolės perėmimo užmačios.

Tačiau geriausiai Konstituciją apsaugosime būdami sargūs kasdien. Visomis pačios Konstitucijos ir įstatymų mums leidžiamomis priemonėmis neleisdami politiniams standartams devalvuotis, net jeigu mainais valdžia siūlo vieną kitą eurą. Tai – Putino Rusijos kelias. Jis netinka krauju laisvę iškovojusiai tautai.

Kodėl piliečiai nusigręžia nuo valstybės?

Išklibusi politinė sistema, lyderystės stoka ir teisėkūros chaosas klibina ir piliečių ryšį su valstybe. Biurokratinė vadyba gamina neveikiančius sprendimus, neadekvačiai finansuojamas viešasis sektorius grimzta krypties neturinčių pseudo reformų liūne, oficialaus požiūrio į mokesčius prieštaringumas ir to nulemtas valdžios neįgalumas didina žmonių nusivylimą.

Nors Lietuvos nominali ekonominė bei socialinė statistika gerėja, tačiau akivaizdu, kad gerėjimo vaisiai yra pasiskirstę labai netolygiai: vieniems vis labiau sekasi, kitiems vis labiau nesiseka. Vieni patys ir be valstybės pagalbos kuria savo sėkmę, kiti jaučiasi visų užmiršti ir nemato nei savo, nei savo vaikų gyvenime jokio pagerėjimo – nei vakar, nei šiandien, nei rytoj. Ypač svarbu, kad žmonėms rūpi ne tik tai, kokia yra jų individuali padėtis, bet ir tai, kur jie yra lyginant su kitais bendrapiliečiais, o daugelis santykinių rodiklių neatrodo įkvepiančiai. Tad žmonės nebejaučia, kad valstybėje dar veikia koks nors susitarimas, kuris leistų išsaugoti viltį.

Kai prarandama viltis ir tikėjimas geresne ateitimi, tą erdvę užpildo nusivylimo ir pykčio jausmai. Taip į valstybės gyvenimą ateina politinės partijos ir politikai, kurie žino, kaip savo naudai pasitelkti tokį žmonių nusivylimą ir natūralų pyktį. Tokios partijos gerai moka įvardinti, kas kaltas dėl tokio žmonių nusivylimo, bet dažniausiai būna menkai pasiruošusios profesionaliam valstybės valdymui. Tad politinė ir pilietinė erdvė valstybės kūrybai vis labiau traukiasi, o tai galų gale tik dar labiau stiprina žmonių nusivylimą. Taip pradedame gyventi užburtame rate – žmonių nusivylimas veda tik prie vis didesnio nusivylimo.

Nepakankamas dėmesys žmonių savijautai savo valstybėje, koncentracija į galios žaidimus, o ne į politikos turinį, demokratinių taisyklių nepaisymas netgi politinėje bendruomenėje sumenkino politinių partijų autoritetą ir atbaido nuo jų tuos, kuriuos galėtume pavadinti tikrais profesionalais bei autoritetais. Profesionalas šiandien pateikiamas kaip politiko antipodas, o politikai drąsiai aiškina, esą jie „nepolitikuoja“.

Jau trečią dešimtmetį žmonėms žadama europietiška gerovė. Akivaizdu, kad kiekvienas vaizdinį susikuria pagal savo patirtis ir gaunamą informaciją, kuri neretai prieštaringa. Blogiausia, kad tokius prieštaringus vaizdinius kuriasi ir patys politikai, norintys tikėti, kad politika nėra sudėtingų pasirinkimų laukas. Tikimasi, kad europietiškos investicijos pačios savaime lems aukštesnę gyvenimo kokybę, tereikia jų daugiau pritraukti ir ilgiau palaukti. Tačiau laukti vargina, ypač matant, kad gyvenimui absoliučiais skaičiais gerėjant, santykiniais duomenimis daugelio padėtis atrodo blogesnė nei vakar.

Politinės lyderystės ir tikrų profesionalų politikoje stoka lemia, kad teisėkūra, kurios galutinis tikslas turi būti kokybiškesnis šalies piliečių gyvenimas, sukasi savitiksliame rate, kurį vairuoja biurokratijos mašinistai, o ne politiniai lyderiai, turintys viziją ir programą. Parlamentas per sesiją priima šimtus įstatymų pakeitimų, skirdamas vienam vos kelias minutes, nors dauguma žmonių net negalėtų teigiamai atsakyti į klausimą, ar jų gyvenimas kaip nors pasikeitė bent jau dėl trijų ketvirtadalių iš tų įstatymų. Fundamentaliems, visiems šalies gyventojams svarbiems sprendimams ir diskusijoms dėl jų skiriamos laiko nuotrupos, tuo tarpu didžioji darbotvarkės dalis užimta įstatymų ir nutarimų pakeitimų pakeitimais, kuriuos mechaniškai gamina ministerijų tarnautojai, arba dažnai populistinėmis Seimo narių iniciatyvomis, kurios pasmerktos žlugti dar negimusios.

Atsisakant suprasti, kad dauguma nūdienos problemų – emigracija, alkoholizmas, savižudybės, šešėlinė ekonomika, investicinės aplinkos trūkumai ir kitos – yra daugialypės ir turi kompleksinius sprendimo būdus, kuriamos vienmatės strategijos, planai, programos, kuriose paskiriamas vienas atsakingas vykdytojas, nors pastarasis ir neturi galimybių išjudinti vežimo iš mirties taško. Taip kokia nors Socialinės apsaugos ir darbo ministerija tampa viena atsakinga už skurdą, o Sveikatos apsaugos – už alkoholizmo bėdas.

Nematydamos aiškios lyderystės spręsti konkrečias problemas, negaudamos protingų užduočių institucijos neskiria laiko analizei ir apmąstymams ir iš bet kokios strategijos ar programos padaro suneštinį kratinį, kuriame svarbiausi – nesunkiai įgyvendinami arba konkretaus rezultato neturintys, į procesą orientuoti punktai. Todėl programos neveikia, nors priemonės tarsi ir įvykdytos.

Retas pilietis turi daug progų asmeniškai įvertinti, kiek kuris nors ministras ar kitas valstybės pareigūnas yra linkęs įsiklausyti, padėti ir spręsti. Dažniausias piliečio santykio su valstybe langelis yra įvairios institucijos, pašauktos teikti jam paslaugas ar vykdyti teisingumą. Ta pati lyderystės, valstybės krypties, aiškios vizijos ir pilietinės drąsos bei atsakomybės stoka skatina institucijas užsidaryti savo kiaute, vietoje problemų sprendimo siūlyti procesą, tikintis, kad sprendimą priims kuri nors kita institucija. Nebendradarbiavimas, nebandymas siekti sinergijos lemia, kad net investavę šimtus milijonų į informacines technologijas tebeturime tą patį dirbančiųjų institucijose skaičių, o teikiamų paslaugų prieinamumas ir kokybė bei sprendimų patogumas piliečiams ir verslui dažnai yra daugiau nei abejotinas.

Matydama planų ir priemonių gausą, neturinčią jokio poveikio įsisenėjusioms problemoms, nepaslankias institucijas, ieškančias būdo kaip formaliai išsisukti, visuomenė nusivilia politikų geru noru tas problemas spręsti ir mano, kad už savo sumokamus mokesčius negauna adekvačios grąžos. Kiekvienas negalime atgauti tiek, kiek įmokame, nes skirtingais gyvenimo etapais mūsų galimybės mokėti ir poreikis gauti skiriasi. Tačiau labai svarbu, kad visuomenės nariai suvoktų grąžą bent jau kaip daugmaž teisingą visos visuomenės atžvilgiu – tai kertinis akmuo darnai ir pasitikėjimui. Tačiau mūsų vaikų tėvai moka nesuskaičiuojamas sumas korepetitoriams,  nors valstybė garantuoja visiems nemokamą vidurinį mokslą. Ligonių, neįgaliųjų ar senyvų žmonių artimieji vargsta ieškodami slaugos paslaugų ar priemonių, nors viskas tarsi ir „priklauso“. Institucijos pagal Konstituciją taipogi tarnauja žmonėms, tačiau dažnai atrodo atvirkščiai. Tokia realybė niekaip nestiprina ryšio su valstybe, kuri tarsi ir žada orias bei pakankamas paslaugas, tačiau jos politikai nesiryžta pasakyti, kokia kiekvieno pasirinkimo kaina, tad vis bando ieškoti neįmanomo sprendimo, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika.

Gyvenant nuolatinės viešųjų finansų dviveidystės sąlygomis, kai viena ranka žadami kuo mažesni mokesčiai, o kita – europietiškus standartus atitinkančios viešosios paslaugos, neįmanoma užtikrinti, kad viešųjų paslaugų kokybė tenkintų piliečius, o tas paslaugas teikiantieji – mokytojai, medikai, dėstytojai, tarnautojai – jaustųsi savo valstybėje vertinami. Tai menkina paskatas šiems žmonėms dalyvauti kuriant valstybę, o jų aktyvumą dažnai suprastina iki kovos už išgyvenimą arba biurokratinės egzistencijos.

Pastarojo laikmečio politinėje darbotvarkėje vyrauja įvairūs ribojimo, draudimo, sugriežtintos priežiūros, veiklų suvalstybinimo klausimai, kurie prieštarauja Vakaruose įprastam požiūriui – reguliuoti ir drausti tik tada, kai visos kitos priemonės neveikia. Laisvos šalies piliečiai nėra infantilai, kuriuos reikėtų nuolat sekti ir riboti, tačiau to vis labiau ir labiau siekiama.

Kodėl reikia kitokios politikos ir susitarimo vardan Lietuvos?

Kartojant skambius pareiškimus, kuriant vis naujas programas (kaip burtažodžius) vežimas vis tiek nepajudės iš vietos. O žmonės vis mažiau tikės, kad jį iš viso galima išjudinti.

Liaukimės įsivaizduoti, kad yra kokie nors vienetiniai, stebuklingi mūsų giluminių problemų sprendimai, plaukiojantys pačiame paviršiuje ir lengvai pasiekiami. Užsienio investicijos yra būtinos mūsų pažangai ir labai laukiamos, o tai, ką jos atneša, – vakarietiška verslo kultūra, dialogas su darbuotojais, korupcijos netoleravimas – yra daugiau nei pageidautina Lietuvoje. Tačiau užsienio investuotojams kuo toliau tuo labiau būsime įdomūs ne pigia darbo jėga ar kokiais nors itin mažais mokesčiais (veikiausiai reiškiančiais itin kuklias viešąsias paslaugas), o priešingai – išsilavinusia ir kūrybinga visuomene. Tik tokioje terpėje užsienio investicijos suteiks tikrą postūmį ilgalaikiam vystymuisi ir augimui. O tam kaip tik reikia kokybiškesnių mūsų pačių investicijų į viešąsias paslaugas. Ir tai jau yra grynai mūsų pačių apsisprendimo ir susitarimo reikalas.

Lygiai taip pat liaukimės įsivaizduoti, kad Lietuvai gyvybingumo suteiks kokios nors valdiškos programos, fondai, inovacijos, o Lietuvos regionams – žmonių į regionus perkėlimas – jeigu regionuose nebus geros mokyklos vaikams, kvalifikuotos gydymo įstaigos ar bent jau patogaus ir įkandamo susisiekimo, darbingoji visuomenės dalis ir toliau grūsis miestuose, mokėdama brangią nuomą ir nesulaukdama jokios valstybės paramos. Taigi ir gyvenimo provincijoje reikalai, ir konkurencingos ekonomikos klausimai Lietuvoje iš esmės spręsis tik tada, kai mes susitarsime dėl bendrojo gėrio klausimų.

Todėl siūlau grįžti prie to klausimo, kuris net nebandomas spręsti trečią dešimtį – aiškiai išgryninti ribas tarp mūsų bendra ir kiekvieno atskira ir pasiekti susitarimą vardan Lietuvos, kuris apibrėžtų, kokios valstybės galiausiai siekiame, t.y. kiek mūsų visų sukuriamos gerovės skiriame bendriems poreikiams, iš kurių nebūtinai atgausime tiek, kiek įmokame. Kas mums yra svarbiausia, kaip bendrasis gėris. O tuomet rastume būdą, kaip paskirstyti šio bendro gėrio kainą tarp skirtingų visuomenės narių, užtikrindami, kad toks paskirstymas būtų vertinamas kaip teisingas.

Nesu naivi – tai nėra paprastas uždavinys. Idealiu atveju tai reikštų karštus debatus tarp skirtingoms politinėms kryptims atstovaujančių politikų, o pasiektas sprendimas tereikštų daugiau mažiau tenkinantį kompromisą. Tačiau kelias, kai kavaleristiškai tariamasi dėl atskirų sektorių (švietimo, sveikatos apsaugos ar pan.) yra kelias į niekur, nes tai neleidžia matyti bendro vaizdo ir viso valstybės bei piliečių tarpusavio įsipareigojimų masto. Dėl šios priežasties dalis politikų geba priešinti išlaidų gynybai didinimą su socialinėmis reikmėmis – tokio priešinimo negalėtų būti, jeigu kalbėtume apie viską, kas mums svarbu, ką patikime bendram reikalui, ir sutartume dėl visko.

Modernios valstybės ypatybė yra ta, kad 2/3 viešųjų išlaidų tenka socialinei ir sveikatos apsaugai bei švietimui. Pasižymime senstančiomis visuomenėmis, mūsų realybė –  nuolat brangstanti sveikatos apsauga, kuriai, kai kurių analitikų vertinimu, netrukus teks skirti gal net trečdalį to, ką sukuriame. Susidūrę su šiuo spaudimu ir nekalbėdami su visuomene apie išteklius, tik apsigaudinėjame, kad problemas kažkaip išspręs auganti ekonomika, nors ji tik gali kilstelėti esamą padėtį į nominaliai aukštesnį lygį, tačiau negali pakeisti susiformavusių proporcijų.

Diskusija apie mokesčius Lietuvoje jau trečią dešimtmetį apsiriboja klišėmis ir gyvena visiškai atskirą nuo viešųjų paslaugų gyvenimą. Šią diskusiją dar labiau apsunkina žinojimas, kad mokesčių sistemoje esama privilegijuotųjų, kurių vaikų lavinimą ar tėvų vaistus finansuoja daug kuklesnes pajamas gaunantieji.

Tad būtina grįžti prie pamatinių klausimų: tartis ir susitarti dėl valstybės krypties ir prioritetų. Kalbėtis reikia atvirai ir tiesiai: status quo išlaikymas galiausiai pareikalaus radikalių apsisprendimų dėl to, kurios valstybės paslaugos švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės globos  srityse bus visiškai ar iš dalies privatizuotos ir tai vyks chaotišku ir neskaidriu būdu, vaikų tėvams, senolių vaikams ar ligonių artimiesiems vis didesnę ir didesnę dalį mokslo, gydymosi, socialinės pagalbos išlaidų dengiant iš savo kišenės, nors tarsi viskas yra garantuota valstybės. Tarsi privilegijuota gynybos padėtis (dėl jos sutarta), priešingai, daro ją nuolatiniu taikiniu tų, kurie norėtų vien tik tampyti esamą antklodę.

Lietuva vis dar gerokai atsilieka nuo europietiškos gerovės, vis dar nesame sukūrę europietiškos viešųjų paslaugų sistemos. Reikia suprasti ir tai, kad pačiai Europai gali tekti keisti tai, kas atrodė nekintama ir privaloma nuo pat XIX amžiaus pabaigos. Tad mes galime jau dabar atsižvelgti į XXI amžiaus iššūkius ir siekti tokio modelio, kuris ilgainiui dėl nepakeliamos valstybės skolos naštos skolos ar menko ekonomikos augimo neprislėgs mūsų pačių vaikų. Jeigu pasiektume šio sutarimo, galėtume darniau ir nuosekliau eiti į priekį nepriklausomai nuo to, kas kuriuo metu yra valdžioje, kas – opozicijoje.

Atvirai, nuoširdžiai ir skaidriai apibrėžus mūsų bendra ir kiekvieno atskira ribas kiekvienas sustiprėtų kaip pilietis, nes mūsų ir mūsų valstybės tarpusavio įsipareigojimai taptų aiškūs, tad ir geriausios kokybės už sumokamus mokesčius reikalavimas taptų daug konkretesnis. Tai būtų puiki proga į šių ribų braižymą įsitraukti ne tik skirtingoms politinėms kryptims atstovaujantiems politikams, bet ir šalies mokslo ir verslo elitui.

Negyvename tuštumoje: tiek Europos Sąjungos, tiek dar labiau – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos rodikliai, net ir talpinantys labai skirtingas patirtis, leistų mums apsibrėžti tikslus, kokių paslaugų standartų norime pasiekti švietimo, sveikatos apsaugos, neįgaliųjų integracijos ar socialinės rūpybos srityse. Esama paradigma šių klausimų neišspręs, o leis tik plūduriuoti stebint, kaip buvusi paslaugų kokybė menksta akyse. Manau, kad tinkamiausia konsensuso kryptis būtų vidurio kelias – kontempliuoti mažą valstybę yra gana sudėtinga, kai tavo bendrapiliečių traukos centrai įgyvendina visai kitokį socialinį kontraktą. Skandinaviškoji paradigma remiasi tvirtu visuomenės narių pasitikėjimu vieni kitais, kurio prievarta neįpirši. Tačiau tam, kad pasirinktume, pirmiausia reikia pradėti apie tai kalbėtis rimtai. Galbūt didžiajai daliai visuomenės „mažos valstybės“ idėja yra priimtina, tačiau tokiu atveju tai turi būti aiškiai deklaruota ir kiekvienam turi būti suprantama, kur prasideda jo asmeninė atsakomybė ir asmeninės išlaidos už vaikų išsilavinimą, šeimos narių sveikatos apsaugą ar tėvų globą ir rūpybą. Galbūt didžiajai daliai visuomenės patrauklus pasirodys didelės bendro gėrio dalies modelis, bet tada labai aiškiai reikia kalbėti apie tokio pasirinkimo kainą. Tik per aiškų quid pro quo galime prieiti ne eilinio prieštaringo kratinio, o tikro kompromiso, kurio link aplinkiniais keliais klaidžiojam jau per ilgai.

Ūkio augimas ir užsienio investicijos yra svarbu, bet nėra savitiksliai dalykai. Daug svarbiau – ilgalaikės investicijos į žmones. Susitarimas vardan Lietuvos nukreiptas būtent į tai – tik per geresnį švietimą, sveikatos apsaugą, socialinį saugumą galime pasiekti, kad Lietuvoje būtų daugiau modernių gebėjimų ir kūrybiškumo, pilietiškumo ir patriotizmo, drąsos ir atjautos. Nepaisant populistinių iniciatyvų steigti valstybinius verslus ar suvalstybinti esamus, privati iniciatyva ir privati nuosavybė privalo išlikti mūsų ūkio pagrindu, o valstybės veikla turi mažinti rinkos netobulumus, užuot vengiant atskleisti tikruosius kaštus, kūrus naujus, valdiškus.

Lietuva Europoje

Privalome pripažinti – Lietuva didžiausią pažangą padarė būtent tose srityse, kuriose per stojimo į ES derybas priėmė daugiausia europinės praktikos. Ar tai reiškia, kad būtinas Europos Sąjungos spyris, kad imtumėmės svarstyti ir tuos klausimus, kuriuose kol kas tegauname minkštas rekomendacijas, kurių negebame įgyvendinti jau penkmetį?

Iššūkiai, su kuriais susiduria daugelio Europos Sąjungos valstybių visuomenės, yra panašūs į iššūkius, kylančius mums. Rimti pastarojo dešimtmečio finansiniai sukrėtimai, susvyravęs tikėjimas ateitimi lemia, kad dažnas linkęs patikėti greitais ir paprastais sprendimais.

Nusivylusių ir piktų rinkėjų nuotaikomis naudojasi proginiai populistai. Jie greitai suranda visų problemų (būtų ir nebūtų) atpirkimo ožį – išorės priešą. Tai gali būti elitas, užsienio bankai, globalizacija, o Europos Sąjungos atveju labai patogu ir lengva dėl visko apkaltinti Briuselį.

Per Europą besiritanti ir Lietuvą taip pat užkabinusi populizmo banga – rimta problema. Reakcija į pabėgėlių krizę ir Brexit labai gerai iliustruoja, kokios skaudžios, giliai skaldančios ir plačiai siekiančios gali būti populizmo pasekmės. Iš to kyla bene didžiausias pavojus Europos Sąjungai, nes įsibėgėjusį populizmą sustabdyti labai sunku.

Kita vertus, pabėgėlių krizė pagimdė iniciatyvas, stiprinančias ES išorės sienas, Brexit pasekmes išryškins išstojimo derybų su Jungtine Karalyste rezultatas. ES sprendžia problemas – tai ir Lietuvos problemos, todėl svarbu užtikrinti produktyvų šalies dalyvavimą šiame procese.

Europos Sąjungos ateities klausimai nėra trivialūs. Suprantama, kad sprendimų atstumas nuo piliečių gimdo nesupratimą ir nepasitikėjimą, o vidinėse politikos virtuvėse dar ir išnaudojamos populistų nuolat kaltinant Briuselį.

Vis dėlto, esu tikra, kad Lietuvos interesas – stipri ir solidari Europos Sąjunga. Būtinas tam tikras susitarimas vardan Europos Sąjungos, kur saugodami valstybės suverenumą, kartu išlaikytume aiškų įsipareigojimą vakarietiškai demokratijai ir standartams.

Valstybės saugumas – jos Laisvės sąlyga

Valstybės saugumas – svarbiausias Prezidento ir mūsų visų rūpestis. Šalies Laisvė yra mūsų visų klestėjimo pagrindas. Ir čia nereikia kitokios politikos, nes negali būti jokių kompromisų dėl Laisvės. Svarbiau būtų nesugadinti to, kas pasiekta iki šiol, ir tęsti tą kryptį, tuo pačiu siekiant viršpartinio politinio konsensuso.

Lietuvos geopolitinė padėtis pati diktuoja atsakymus – mums reikia stiprios NATO, kurio stiprybei itin svarbi JAV lyderystė, stiprios ir solidarios Europos Sąjungos bei pakankamų mūsų pačių pajėgumų. Lietuvoje ir visame regione turi būti kuo daugiau Vakarų. Tai yra politinė-strateginė konstanta, kuri artimiausiu metu nepasikeis.

Tikiu Vakarų vertybėmis ir man pačiai svarbiausia iš jų – vienminčių solidarumo vertybe. Esame saugūs Vakarų solidarumo dėka, kuriuo naudojamės; savo solidarumu turime ne tik pasidalinti su Vakarų bendruomene, tačiau ir suteikti ją tiems, kurie vis dar kovoja už savo teisę priklausyti vieningai, laisvai ir taikiai Europai. Kartu turime gerbti principus bei taisykles, dėl kurių Vakarai mus laiko vienminčiais – taisyklėmis grįstas pasaulis yra geriausia mažų valstybių apsauga.

Šiose programinėse tezėse nesiimu kartoti visų nuostatų, kurios bendru partijų sutarimu yra sudėtos į Nacionalinio saugumo strategiją ar partijų susitarimą dėl gynybos. Tačiau noriu pabrėžti keletą savo nuostatų ir kokias svarbiausias kryptis matau toliau stiprinant mūsų saugumą.

Rusija, ar veikiau – Kremlius, yra grėsmė. Nėra prasmės tikėtis pokyčių Rusijos laikysenoje jai vadovaujant V. Putinui, vadinasi, bet kokie santykių pokyčiai ieškant kokio nors dialogo ar tariamai geresnių santykių, bet koks pragmatizmas įmanomi tik mums darant nuolaidas savo principų sąskaita.  Tai nėra priimtina.

Mūsų uždavinys Vakaruose – Vakarų investicijos į sėkmę Ukrainoje, Sakartvele, Moldovoje, perspektyvoje regint šių šalių narystę ES. Ukrainos, Sakartvelo, Moldovos sėkmė galėtų būti postūmis ir pokyčiams Rusijoje. Turime stengtis ir burti vienminčius formuojant vieningą mūsų partnerių požiūrį ir strategiją dėl Rusijos, kuris galėtų ilgainiui padėti pačiai Rusijai transformuotis.

Mus stiprinti turi pakankami mūsų pačių pajėgumai: tam privalome diskutuoti apie spartesnį krašto gynybos finansavimo didinimą, tačiau tai turi vykti susitarimo vardan Lietuvos kontekste. Tikslas turėtų būti toks pat tvirtas susitarimas dėl socialinių prioritetų, kaip ir dėl krašto gynybos – šių dalykų priešinimas kartoja Kremliaus naratyvus. Gynyba ir Lietuvos visuomenės socialinio audinio tvirtumas yra du neatsiejami šalies saugumo aspektai, tad turi būti sprendžiami kartu.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt