Ingrida Šimonytė: „Sutartis tarp renkančios visuomenės ir ją atstovaujančiųjų yra įmanoma”

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2016-05-23 08:46

Spausdinti | Komentarai

© Wikimedia Commons nuotr.

Nors visi įpratę mane matyti kalbančią apie pinigus ir dažniausiai ne tai, ką norėtų girdėti, šiandien noriu kalbėti apie pasitikėjimą. Kita vertus, net apie pinigus galime kalbėti per pasitikėjimo prizmę – juk būtent pasitikėjimas pinigus išleidusia valstybe suteikia popierėliams ir geležėlėms vertę.

Kodėl apie pasitikėjimą? Todėl, kad būtent jo stoka neleidžia mums irtis pirmyn taip sparčiai, kaip visi norėtume – norime, kad lyderiai mus vestų, bet jais netikime ir todėl nesekame. Išrenkame Seimą ir jau rytoj jį prakeikiame. Daugelis kylame ir gulamės su įsitikinimu, kad „visi vagys“, nors tų „visų“ nė nepažįstame. Be pasitikėjimo negalime turėti ir susitarimo, o susitarimas yra viso mūsų bendro gyvenimo ir sugyvenimo alfa ir omega.

Suprantama, kad didelę žalą mūsų gebėjimams pasitikėti ir susitarti padarė sovietmetis, tikslingai išskynęs iš bendruomenių tuos žmones, kurie galėjo būti tokio pasitikėjimo ir susitarimo ašis. Tačiau nuolatinis apgailestavimas dėl to niekur neveda, todėl turi rastis ir randasi žmonių, kurie bando ir daro ir jiems pavyksta užsitarnauti aplinkinių pagarbą ir tikėjimą, suburti antraip atrodančius viskam abejingais žmones gražiems darbams. Mažų darbų teorija bent iš dalies veikia: atrodo, jau galime susitarti, kas iššluos daugiabučio laiptinę, nuveš kelių kaimynų vaikus į būrelius ar sutvarkys prišiukšlintą pamiškę.

Mažiau to matyti, deja, viešajame gyvenime ir politikoje. Kur susitarimas, kokie norime būti, yra itin svarbus, nes tai jau ne atkirai paimtos laiptinės švaros, o visos visuomenės gebėjimų ir sveikatos, infrastruktūros kokybės, valstybės įstaigų paslaugų skaidrumo ir efektyvumo klausimas. Vietoje bandymo susitarti daugiausia matome bandymą žadėti. Dažnai kaip tame anekdotiniame kaukaziečių toste: kad visiems visko bus ir niekam nieko už tai nebus.

Tai argi nuostabu, kad ir visuomenė prisitaikiusi prie to užduoto tono nuolat lošia loterijoje, užuot bandžiusi sau atsakyti, kokio dydžio valstybės jai reikia, ką ji mato kaip bendrą visų reikalą, o ką – kaip savo asmeninį reikalą? Nuolat bando ištraukti laimingą „angelų specialistų“, kurių vardų nežino ir akyse nematė, bet tiki – jų tikrai yra, bilietą – jie ateis ir sutvarkys viską taip, kad tik nereikėtų niekam sukti galvos. Jie sudės medžiagas ir žaliavas į stebuklingą juodąją dėžę ir gaus visus tenkinančią išeigą. Ir nuolat nusivilia. Nes medžiagų ir žaliavų kiekis visada ribotas, o visus tenkinančios išeigos tiesiog nebūna. Reikia rinktis.

Štai neseniai apylinkėse vyko akcija ar performansas, vadinamas „laisvės nuo mokesčių diena“, kai po miestą tąsomas akmuo, turintis simbolizuoti gniuždančia valstybės naštą. Viena vertus, galim nusišypsoti – jeigu akmuo su rateliais, vadinasi, viskas ne taip jau sunku. Kita vertus, daug tikroviškesnis ir sąžiningesnis tas performansas atrodytų, jeigu vietoje to akmens iniciatoriai imtų ir patampytų susikėlę, tegul ant ratų, vieną valstybės tarnautoją ir vieną gaisrininką, porą policininkų ir porą karių, po tris mokytojus ir gydytojus, penkis pensininkus, porą neįgaliųjų, būrį vaikų, ligoninės lovą, asfaltuoto kelio šmotą, karvę ir fortepijoną – t. y. tai, kas iš tiesų sudaro to akmens „konsistenciją“. Ką iš jų sutiktume numesti pakeliui, kad ta našta būtų lengvesnė?

Visuomenė laisva rengti tokius performansus, kokius tik mano esant prasmingus, kol neįžeidžiami niekieno jausmai. Atskiram visuomenės nariui pernelyg sudėtinga pasiūlyti visai visuomenei susitarimo modelį ir išprovokuoti tikrą diskusiją. Tiek dėl to, kad tai veikiausiai atspindėtų tik to visuomenės nario asmeninę nuomonę, tiek dėl to, kad sunku būti ekspertu visose srityse, prie kurių valstybė vienaip ar kitaip prisiliečia. Bet politinis elitas tai gali ir todėl privalo, užuot vertęs kertinius viešo gyvenimo svarstymus balaganu. Nes politinės partijos turi galimybę suburti draugėn skirtingų sričių žinovus, jeigu tik politiką matysime kaip idėjų ir vizijų erdvę, o ne prieglaudą kitur nenusisekusiems veikėjams, kurių gyvenimiškų ambicijų viršūnė yra Seimo nario alga. Taip, tegul konkrečios politinės partijos vizija atspindi jos, o ne visos visuomenės matymą, bet jis bent jau gali remtis tam tikromis aiškiomis vertybėmis, o ne jų makalyne, kaip yra dabar, kai „ant vienos kojos“ esame stumiami būti libertarais, o ant kitos – nuosekliais socialistais. Šitai turi baigtis, nes toks kliedėjimas brangiai kainuoja mums visiems: ištisos valstybės apsižiotos funkcijos pasmerktos kuo toliau tuo labiau vegetuoti, visuomenė negaudama paslaugų, kurių tikisi, nes gavo pažadą, mano, kad jos sumokėti mokesčiai pradanginami kažkokioje juodoje skylėje, neišskaidrintų funkcijų laukuose ganosi visokie keisti veikėjai, bandantys nugriebti savo „grietinėlę“ ir kapitalizuoti viešąją naudą į savo kišenę. Pasitikėjimui stiprėti prielaidas atrasti sunku. Koncepcija „visi vagys“ bujoja toliau.

Siūlau pasiūlyti (kalambūras) visuomenei ne tik Planą, bet ir sąžiningą sutarties projektą. Kur būtų aišku, kokia yra valstybės „dydžio“ vizija, net jeigu tai akivaizdžiai reikalauja pasakyti ir mažiau malonų dalyką – kiek tai kainuoja ir kas už tai turėtų mokėti. Be paslėptų mokesčių ir nutylėtų kokybės trūkumų. Be iliuzijų laimėti loterijoje ar nuorodų į „kaimyno mokesčius“, kurių iš tiesų niekam nereikės mokėti. Ir su įsipareigojimu gerbti kiekvieną bendrai išleidžiamą eurą, kurį kažkas asmeniškai prieš tai sumokėjo.

Suprantu, kad įvykiai politikoje, verčiantys abejoti politinio elito atstovų gera valia ir skaidria sąžine, nepadeda belstis į visuomenės protą ir jausmus. Man skaudu dėl tokių įvykių, nes tenka juos priimti kaip nuožmią šalną dygstant dar labai gležniems pasitikėjimo daigams – tai daro didžiulę žalą, ypač jauniems žmonėms, į pasaulį bandantiems žvelgti atviromis akimis, o ne per sovietmečio uždėtą prastos kokybės akinį, rodantį pasaulį kažkaip ciniškai, kur visi mums skolingi, o mes niekam neskolingi nieko. Tačiau tai ne priežastis ir toliau gyventi pagal bussiness as usual. Reikia bandyti tuos pasėlius atkurti ir saugoti, net jeigu tai reiškia sunkų ir atkaklų darbą, kartais atrodantį kaip galvos daužymas į sieną.

Esu tikra, kad sąžininga sutartis tarp renkančios visuomenės ir ją atstovaujančiųjų yra įmanoma, jeigu derybose pasistengs abi pusės, o sutarusios vykdys ją taip, kaip stengiamės vykdyti privačias sutartis – teisingai, protingai ir sąžiningai.

Ingridos Šimonytės kalba XXI TS-LKD Suvažiavime

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt