Dabar pabandykime išspręsti tokį štai rebusą, įminti mįslę – kodėl Lietuvos generalinis prokuroras D.Valys paprastai ginčija konkursų pareigybei užimti rezultatus, dažnai į aukštus prokuratūros postus savo įsakymu skirdamas ne konkurso nugalėtoją, bet toli už pastarojo nugaros pasilikusius pretendentus? Kaip, tikiuosi, visiškai išaiškės toliau tai tikrai ne atsitiktinis šios temos plėtotei, bet principinės reikšmės klausimas.
Iš tiesų, dabartinis prokuratūros šeimininkas nebūtinai yra nusiteikęs prieš tą ar kitą konkurso laimėtoją kaip konkretų asmenį, keliantį, sakykime, kažkokią alergiją dėl savo charakterio ar dalykinių savybių. Pasikartojantis pavyzdys rodo, kad, čia, regis, daug svarbiau yra pati taisyklė, principinė nuostata, kad neva nevalia manyti, jog šioje sistemoje karjeros pakopomis galima kilti savo sugebėjimų, pasiektų rezultatų, išsislavinimo ar talento dėka. Toks laimėtojas, pagal objektyvius kriterijus užėmęs aukštesnį postą, neva gali pasijusti niekam pernelyg neskolingas už savo sėkmę ir būti linkęs, – kas dar baisiau, – savo tolimesnėje veikloje vadovautis ne įsiteikimo patronui, bet kokiais nors kitais, tarkime, tarnavimo teisingumui idėjai motyvais.
Galimas daiktas, tokia persmelkta iki paskutinio siūlelio servilizmo dvasia sistema nėra visiškai sąmoningai konstruojama pagal griežtai surašytas taisykles, o iškyla iš plūduriuojančių ant ribos tarp sąmoningumo ir nesamoningumo drumzlių, reiškiasi pusiau įsisąmonintu pavidalu, kai yra dalykų, dėl kurių sunku prisipažinti iki galo net sau pačiam. Taigi galėtume manyti, kad didesnis sąmoningumas, žengimas įsisąmoninimo linkme, situacijos išskaidrinimas, adekvatus institucijos užduoties suvokimas leistų keistis dalykų padėčiai į gerąją pusę. Kita vertus, kas ne kas, o D.Valys, regis, kaip niekas kitas puikiai suvokia tai, kokia karšta dėkingumo ir ištikimybės geradariui pasija užvaldo žmogų, kai anas yra ištraukiamas iš šešėlio ir pastatomas labiau nusipelniusių kolegų priešakyje. Įvertinus šią aplinkybę, galime sakyti, kad servilizmas čia vis tik yra ne tiek kažkokia iracionali liekana, nevalingas išsprūdęs refleksas, kiek valingai pasirinktas sistemos išauginimo skiepas, puoselėjamas užkratas ar net visiškai sąmoningai forsuojamas konstrukcinis principas.
Servilizmo aptartoje situacijoje atmainą, savitą servilizmo modifikaciją lietuviškoje dirvoje čia ir dabar, žiūrint genetiniu požiūriu bučiau linkęs vadinti (savo rizika) mūsų politinio gyvenimo vestalizacijos (vestalė – žynė mergelė, sauganti šventąją ugnį, vaidilutė) neišvengiamu rezultatu, neatšaukiama pasekme, politinio gyvenimo raiškos tokio įpavidalinimo neišvengiamų nuosėdų sankaupos duotybe.
Nežiūrint žodžio „vestalė“ prakilnių reikšmių, ieškodami naujų įvardijimo priemonių, vestalizacija pavadinkime tokią valdžios generavimo sistemą, kurią didesniu ar mažesniu laipsniu užtikrina institucijos, – čia ypač reikia išskirti vadinamosios jėgos struktūros padalinius, – orumo, taip pat, galima sakyti, vyriškos savigarbos iškiliąją to žodžio reikšme, taigi virtus principo neigimas.
Tiesioginė žodžio „virtus“ vertimo į lietuvių kalbą reikšmė – „dorybė“. Tačiau senovės romėnams šis žodis reiškė kažką daugiau nei tik dorybę įprastu dabar požiūriu, juo visų pirma buvo apibrėžiamos geriausios vyro savybės, t. y. jėga, drąsa, meistriškumas, drauge su savo vyriško orumo įsisąmoninimu ir garbės kodekso praktikavimu.
Jeigu nebijote istorinių paralelių, galime daryti įtūpstą į dar gilesnę praeitį. Žinia, senosios visuomenės tyrinėtojai yra atkreipę dėmesį, kad tirštojo matriarchato sąlygomis formavosi vadinamosios „vyrų sąjungos“ kaip savotiška opozicija nesaikingai išbujojusiam motinos kultui Tačiau kažkaip pražiūrima tai, kad vadinamosios „vyrų sąjungos“, ginant vyrišką orumą, matriarchato kultūroje drauge buvo ta minimali visuomenės militarizacija, kuri bent iš dalies leido atsispirti nomadinių kultūrų invazijai, didesniu ar mažesniu laipsniu apsaugojo patį žemdirbiškos kultūros tipą.
Niekam ne paslaptis, kad Lietuvos prezidentė labiausiai didžiuojasi savo ryžtingais judesiais pertvarkant teisėsaugos sistemą. Tačiau, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, mikroskopu kalant vinį į sieną, paprastai atsitinka taip, jog nuostoliai viršija iškovojimus, pozityvas neatsveria negatyvo. Žiū: ką reiškia vien siurrealistinio pobūdžio pasigyrimas, jog per keturis kadencijos metus buvo atleista daugiau teisėjų nei per nepalyginamai ilgesnį laikotarpį anksčiau, tarsi prezidentai būtų įpareigoti lenktyniauti pagal visai ne demokratinei visuomenei būdingą kadrų „valymo“ statistiką.
Tai, ką prezidentė D.Grybauskaitė vadina blogąja „valstybės valstybėje“ praktika ir užduotimi pakeisti tokią netoleruotiną padėtį, paprastai yra normaliai moderniosios visuomenės raiškai privalomos teisinių institucijų autonomijos, korporatyvinės moralės, institucijos savojo orumo įsisąmoninimo užduoties neigimas, didesniu ar mažesniu laipsniu susijęs su noru deherojizuoti tokių institucijų veiklą.
Galimas daiktas, prezidentės pastebimai prasikišantį dirglumą šiuo klausimu palaiko dar gyvas atmintyje paksogeito skandalo precedentas, nors seniai jau yra pasakyta, kad artilerijos sviedinys paprastai į tą pačią vietą du kartus nekrenta.
