Prabėgo, nušlamėjo, nuvinguriavo Europos Parlamento rinkimai Lietuvoje. Pakalbėkime.
1 vieta – TS-LKD. Sociologų neprognozuota pergalė turėjo pradžiuginti konservatorius, tačiau bendros tendencijos nėra labai optimistiškos. Taip, rinkėjai parodė ištikimybę, bet visgi bendras balsų skaičius nėra toks didelis, kokio buvo galima tikėtis rankovėje turint ir prezidentės draugystės, ir opozicijos, ir grėsmių nacionaliniam saugumui kortas. Žaidimas nepraloštas, bet ir nelaimėtas. Vienintelis tikrai džiugus faktas – Gabrieliaus Landsbergio iškilimas. Aišku, dalis balsų jam teko senelio autoriteto dėka, tačiau pats naujų veidų atsiradimas partijoje nuteikia, kad konservatoriai pradės rimčiau žvelgti į atsinaujinimo ir tapatybės ryškinimo būtinybę.
2 vieta – LSDP. Neabejotini rinkimų nevykėliai. Premjeras iš šono stebėjo, kaip jo partija apgailėtinai prapylė sociologų prognozuotą pergalę ir du mandatus EP. Pasirodo, kad visa ta LDDP istoriją menanti politinė masuotė nėra pajėgi išnaudoti nuosaikumu užsidirbtos dalies rinkėjų ištikimybės. Taip, kaip dalis socdemų nusisuko nuo Balčyčio prezidento rinkimuose, tuo pačiu būdu jie parodė, ką mano apie senąją nomenklatūrinę gvardiją ir rinkdamiesi EP narius. Apgailėtina rinkimų kampanija ir liūdesio bei panikos iškreiptas Juozo Bernatonio veidas tik parodo, kad socdemai nežinojo, kur taiko. Kirkilas šiandien žarstė kaltindamus sociologams, slėpdamas tai, kad socdemai tiesiog buvo įtikėję, kad rinkimus gali laimėti ir be veidų ar asmenybių, tik su pilkais Balčyčio ūsais. Deja, pralaimėta skausmingai ir laiko daryti pakeitimus nebėra tiek daug. Butkevičius ir Blinkevičiūtė – vienintelės personos dar gebančios pažadinti socdemų rinkėjų norą balsuoti. Jų ir Juro Požėlos jaunimo tarpe, ateityje neužteks.
3 vieta – LR Liberalų Sąjūdis. Neabejotini rinkimų laimėtojai. Tie, kurie manė, kad liberalai amžiams liks nišine partija, dabar gali pradėti permąstyti savo teorijas. Ilgai lauktas laikas, kai rinkimų rezultatai pagaliau parodys tą naujos Lietuvos veidą, atėjo. Tiesa, triumfuoti liberalams dar labai anksti. Didžiąją dalį laurų už tokį puikų pasirodymą reikia skirti Antano Guogos asmenybei ir taikliai, agresyviai rinkimų kampanijai. Taip pat, prisiminti, kad EP rinkimai liberalams žymiai palankesni, nei artėjantys savivaldos rinkimai, kur ir pasirodys tikrosios partijos galimybės regionuose. Bet kokiu atveju, ši sveiko proto pergalė yra geras ženklas ir konservatoriams, nes šiandien Lietuvoje atsiranda vis ryškesnės dešiniųjų koalicijos galimybės, dvi iš trijų geriausiai pasirodžiusių partijų stovi toje pačioje pusėje.
4 vieta – Tvarka ir teisingumas. Šiokią tokią neviltį varantis rezultatas. Pasirodo, kad net partija, vedama absoliučiai savo politinę karjerą sužlugdžiusio ir retai kada į sveiko proto vėžes pataikančio lyderio, gali gauti du mandatus EP. Dar liūdniau, kad atsisakius į EP vykti Aplinkos apsaugos ministrui, į Briuselį Lietuva išsiųs didžiausią politikos klouną, kovotoją su personaliniu homoseksualumo baubu. Tvarkos ir teisingumo rinkėjai yra ta tamsioji masė, nenorinti pripažinti, kad Lietuva tapo vakarietiška valstybe, siekianti patraukti geopolitinę situaciją atgal į rytus arba niekur nejudėti, stagnuoti su litu ir homofobijos svaiguliu. Pats laikas šiai žmonių grupei trauktis, bet panašu, kad greitai tokie pokyčiai dar neįvyks.
5 vieta – Darbo parcyja. Savaime suprantama, juodųjų buhalterijų, šeimų plačiąja prasme ir gebėjimo prasisukti apologetai išsiuntė savo vadą į politinės neliečiamybės rūmus. Bet tendencijos puikios. Vienas mandatas. Darbo partija laipsniškai praranda savo rinkėjus ir grimzta į politinės užmaršties liūną. Nežinia, kokios mintys šiandien lanko jaunimo organizacijos Darbas publiką, paskiriančią savo jaunystę ir politinį infantilumą šios partijos išsaugojimui, tačiau didelių perspektyvų atgimti nepuoselėja net pats Viktoras. Mirtis užsitęs, bet stebint teismo procesų ir viešųjų ryšių pralaimėjimų kiekį, tai geriausiai partijos būseną atspindi Vydo Gedvilo veidas, perduodant Seimo pirmininko regalijas Ukmergės buhalterei.
6 vieta – LLRA. Istorija jau įprasta. Atėjo ir balsavo. Kaip jau juokavau, Šalčininkuose buvo galima fiksuoti rinkimų pažeidimus, kai rinkėjai bandė balsuoti ne už LLRA, o už kitas partijas. Problema sena ir aiški, bet sprendimų jai nėra ieškoma ir natūrali Vilniaus krašto segregacija toliau sėkmingai įtvirtinama. Belieka tikėtis, kad kažkokiu būdu nukirtus V. Tomaševskio kortą, atsitrauktų ir juoda naktis, apgaubusi Vilniaus krašto gyventojų mintis apie Lietuvos valstybę.
7 vieta – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Vienas mandatas – R. Karbauskio ir jo projekto sėkmės istorija. Lietuva kaip Naisiai, su prezidente Rope ir imperatoriumi Karbauskiu, stebinčiu linksmai ir paprastai gyvenančius būrus iš savo sosto aukštybių, patinka daliai Lietuvos. Tiesa, nežinia, ar pats Naisių imperatorius norės vykti į EP, nenorėtų ten ir Ignalinos prezidentas, tad mandatas kabo valstiečiams, kaip akmuo po kaklu.
8 vieta – Lietuvos žaliųjų partija. Negana to, kad jų rinkimų kampanija kirtosi su valstietiškos Ropė palaikymu prezidento rinkimuose, žalieji taip ir neatrado savo rinkėjų. Ir nenuostabu, net ir politika besidomintys žmonės galėtų pasakyti tik tiek, kad Linui Balsiui labai nepatinka atomas ir Grybauskaitės politika Daukanto aikštės rūmuose. Žalieji neturi veido, neturi rimtos strategijos, viešųjų ryšių ir jei nieko kardinaliai nekeis, merdės toliau it kokie socialdemokratai dutūkstantukai.
9 vieta – Tautininkų sąjunga. Šeškinės turgelio publika, įsivaizdavusi esanti Nacionalinis frontas ar UKIP, gavo dar vieną antausį nuo savo neegzistuojančio rinkėjų rato. Gal jau metas tiesiog dėstyti LEU, eiti į folk/pagan metal koncertus ir gerti alų rūsiuose ir baigti žaisti politiką, mieli tautininkai iš netikros praeities?
10 vieta – Liberalų ir centro sąjunga. Pagerbkime tylos minute velionę partiją ir jos zombiaujantį merą. Artūrai, eitum tu į viešuosius ryšius, kam tau tie esami ir būsimi pralaimėjimai? Nuteis paskui už gerus darbus ir reikės kalėjime už Gedvilą balsuoti.
Originalus įrašas tinklaraštyje Paulius Gritenas. Pastabos kvailybei
