Laurynas Šedvydis – istorijos mokslų daktaras, seimo narės R. Budbergytės padėjėjas, podkasto Sekmadienio varieté su Laurynu Šedvyčiu autorius. Laurynas – vienas tų žmonių, kurie tikrai nesibodės pasidalinti mintimis apie geopolitinius reikalus, ideologijų viražus ir pacituoti Slavojų Žižeką. Kalbamės apie politiką, judėjimus ir protestus čia ir už Atlanto, Kauną, Šilainius, Astravą bei kitus įdomius dalykus.
– Papasakok savo istoriją. Kaip atsiradai Kaune, o gal esi tikras kaunietis? Kada susidomėjai istorija, ir kodėl nusprendei žengti į politiką?
Gimiau Kaune, iki 7-erių gyvenau Kauno rajone, Ežerėlyje. Nuo to momento praktiškai visą laiką (jei neskaitysime įvairių akademinių eskapadų su visokiausiais Erazmusais į Varšuvą) gyvenau Kaune. Čia baigiau Rasos gimnaziją, kur jau nuo 10-os klasės žinojau, kad noriu studijuoti istoriją. Realiai – buvau tas, kuris knygas skaito, ir skaito jas gana aistringai.
Nežinau, ką reiškia: „žengti į politiką“. Jaučiu, kad visokiausiais būdais joje esu gal nuo kokių 16-os metų – pagrinde per įvairius protesto judėjimus, demonstracijas, tad nesijaučiu kažkur žengiantis. Yra žmonių, kuriems natūraliai nutinka gyventi viešąjį gyvenimą, arba juos įpareigoja rolė, kurią jie vaidina savo didesnėje ar mažesnėje bendruomenėje.
Man kažkaip natūraliai pavyksta amžinai užsiimti politika, nes politika neprasideda ir nesibaigia rinkimais. Veikiau atvirkščiai – rinkimai yra, atvirai pasakius, smulkmena viso viešojo gyvenimo kontekste. Politika yra viskas nuo viešojo diskurso gamybos ir vartosenos, siūlymų, dalyvavimo politikų spaudimo grupėje iki protesto. Tad žmonės įnirtingai rašantys socialiniuose tinkluose irgi užsiima tam tikra politika.
– Tada paklausiu iš kitos pusės. Vienas mano draugas teniso mačo pertraukos metu neseniai stebėjosi, kodėl apskritai atsiranda einančių į profesionalią politiką: atlyginimas – ne pasaka, žiniasklaidos dėmesys – didžiulis. Traukia galia? Ar tik tas tyras noras sukurti didesnį gėrį?
Derėtų pripažinti, kad tipinį politiką Lietuvoje į vienas ar kitas renkamas pareigas veikiausiai stumia labiau tuštybė ar garbėtroška, negu kas nors materialaus. Seimo nario atlyginimas (atminkime – savivaldybės tarybos nariams realaus legalaus atlygio už jų darbą apskritai nemokama, ir taip tų atlygį gaunančių rinktų politikų skaičius sumažėja iki vos daugiau nei 200-ų) nesiekia vidutinių gabumų programuotojo atlyginimo, o tas vidutinių gabumų programuotojas, skirtingai negu Seimo narys, gali turėti įspūdingą penktadienį be didesnio viešojo dėmesio.
Bet – jei jau rimčiau, aš į politiką žiūriu pirmiausia kaip į nuolatinę interesų kovą, kur, jei, tarkime, žmonės, kurie yra tvirtai pasiryžę stoti į, pavyzdžiui, samdomų darbuotojų interesų pusę, neatsidurs Seime, tai turėsime grįžimą į XIX a. „workhauz’ų“ epochą su neapribota darbo savaitės trukme (ką, beje, siūlo viena naujai susikūrusi liberalų partija) arba, pavyzdžiui, nebus mokama už viršvalandžius apskritai (už tokią pataisą prieš mėnesį ar du balsavo visa eilė dešiniųjų partijų).
Tad tai nėra abstraktus gėris visiems – tokio dalyko iš viso nėra. Tačiau, bent jau man tai yra supratimas, kokioje socialinėje situacijoje tu esi, kokie žmonės tave supa, kas jiems skauda, ir kas gali jiems padėti. Tai yra supratimas, kad gyvenime atsakai sau į klausimą – kieno pusėje esi. Pats esu žmonių, kurie dirba, kurie gyvena panašų gyvenimą į mano, mano kaimynų, mano kolegų universitete pusėje. Ir kalba neina apie artimiausią aplinką – esu už per socioekonominę prizmę išreikštus interesus, nes tada mes pradedame kalbėti apie universalijas.
Atrasime, kad nepaisant to, kur gyvena, kuo tiki, kokią kultūra vartoja, žmonės, gyvenantys iš atlyginimo, turi bendrus interesus, nepaisant visko kitko. Iš to atsiranda prielaidos galimam solidarumui, bendriems veiksmams, galiausiai pačiai galimybei interesais grįstai masinei politikai. Ir tokia politika iš principo kokybiškai kitokia – ji tampa labiau grįsta bendromis taisyklėmis ir principais, ir masinių interesų raiška. Čia tiktų tam tikras ekskursas į XX a. pačią pradžią Vakaruose. Tose valstybėse kurias mes bent jau populiariojoje kultūroje apibrėžiame kaip socialines demokratijas – nesvarbu, ar tai Skandinavijos valstybės ar labiau kontinentinio modelio valstybės – per savo politines transformacijas ten buvę ekonominio elito interesai niekur nedingo, tarkim, į valdžią atėjus socialdemokratams. Veikiau dėl interesų organizuotumo (pvz., profesinių sąjungų galios) to ekonominio elito galia buvo „užpilta“ ar net „užtvindyta“ masinės politikos, ir tas pats Skandinavijos modelis yra pavyzdys, kas nutinka, kai susiduria masinė politika, demokratinė politinė kultūra, ir sukuriamas naujas valstybei ir visuomenei priimtinas pasakojimas, ko yra siekiama.
Tokioje politikoje mažiau vietos turi kokie nors oligarchai su savo pinigais. Jiems tampa tiesiog daug sudėtingiau (o, veikiau, brangiau) ginti savus interesus, kai susiduriama su masine politika, nes balsuoja žmonės, o ne eurai sąskaitoje. Tad vien tik tai atrodo visai patrauklu.
Galiausiai – jei funkcionuoja masinė politika, dingsta ir nuolatos mus persekiojantis specifinis asmenybės kulto veikimas. Jis atrodo, daugiau mažiau, taip: daugybė žmonių įsivaizduoja, jog viskas, ko reikia, jog gyventume turtingai, tėra išrinkti teisingus žmones su teisingomis biografijomis, geru išsilavinimu, ir kelias į rojų beveik nutiestas. Tokiu atveju politika ir politikų pasirinkimas yra viso labo gyvenimo būdo išraiška (kur renkami charizmatiški Obamos, nes jie charizmatiški). Taigi nei vienas išrinktųjų sprendimas realiai nieko nekeičia, nes tiesiog renkame žmones administruoti nieko nekeitimą. Ir priešingai – jei turime masinę politiką, tai net visiški niekšai, išrinkti į viešos politikos pareigas, vien dėl savo tolimesnės karjeros tąsos jausis priversti atsižvelgti į interesus, nes kitaip juos tiesiog išmes iš darbo.
– Gal kam ir paslaptis, bet, žinia, kad neblogai išmanai politines technologijas bei visuomenės nuotaikas, ir buvai turbūt pagrindinis Aušros Maldeikienės rinkiminės kampanijos į EP strategas (nenuvertinant pačios A. Maldeikienės charizmos). Kodėl neišvykai į Briuselį?
Mano pasirinkimą nevykti į Briuselį, galima sakyti, nulėmė vos tik pasibaigus rinkimams vykęs derybų dėl prisijungimo prie frakcijos klausimas. Ir kai paaiškėjo, kad Gabrielius Landsbergis iš principo įkalbėjo Aušrą Maldeikienę sulaužyti savo priešrinkiminį įsipareigojimą rinkėjams jungtis prie Žaliųjų ar ALDE frakcijos, tuo momentu supratau, kad metas man rinktis kitą, savo, kelią. Visiškai nesigailiu.
– Ir tada sumanei papildyti socialdemokratų gretas? Pats socialinėje erdvėje nesibodėdavai kritikuoti visas Lietuvos politines galias.
Aš labai aštriai kritikavau tuos pačius socialdemokratus ypač Darbo kodekso svarstymo metu (nes, o vaikyti, kritikuoti buvo ką; šitame darbo kodekse gyvenimas yra visiškai nemielas), bet ne tik. Ilgą laiką partijos viršūnėse buvo žmonės oportunistai – visiškai be jokių politinių pažiūrų, neturintys nei menkiausios idėjos, ką nori pasiekti. Jie žaidė politiką dėl grynos valdžios – Kirkilas, Bernatonis ir panašūs. Ir tam tikra prasme aš džiaugiuosi kad, atrodo, jų dienos Lietuvos politikoje yra suskaičiuotos, ir niekas nelies dėl to ašarų.
Mane prie socialdemokratų pakvietė prisijungti Gintautas Paluckas: padėti su strategija, žinutėmis ir kažkiek – su rinkimų kampanija. Pasižiūrėjau, kaip ten viskas vyksta iš vidaus, na ir įsitikinau, kad Gintas rimtai žiūri į atsinaujinimą. Tada su Vaidu Navicku suformavome tokią nedidelę dviejų žmonių superkomandą. Vaidui aš šiek tiek padėjau su jo politinėmis aspiracijomis. Galiausiai man pasiūlė eiti vienmandatėje, Kaune, Šilainiuose. Buvau maloniai nustebintas ir, prisipažinsiu, nesitikėjau. Bet labai nudžiugau.
– Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, egzistuoja labai daug skirtingo kraštutinumo kairės apraiškų. Nuo stalinistų iki liberalų su nedidukais kairiosios kultūros antpetukais. Kur šioje prizmėje matai LSDP? Kur norėtum partiją matyti po 5-erių metų?
Aš skirčiau du aspektus. Socialiniuose tinkluose tikrai galima rasti visko, bet galbūt tam socialiniai tinklai ir yra, kad juose būtų visko. LSDP pagal savo profilį yra „didžiosios palapinės“ partija, kur miestuose yra daugiau ideologinių socialdemokratų, o regionuose tai yra „catch-all“ partija. Man asmeniškai atrodo kad ideologinės kryptys ar bent tam tikri aspektai galėtų būti geriau išreikšti per vidines spaudimo grupes ar frakcijas. Tarkime, šiuo momentu man atrodo, kad yra poreikis suorganizuoti palapinės viduje būrį „žaliųjų socialdemokratų“, kurie realiai imtųsi ekologinių ir klimato kaitos politikos aspektų partijos viduje. Man visai patraukliai atrodo bandymas (daugiausiai Vilniaus jaunimo organizacijos narių) organizuoti vadinamąją Momentum Vilnius grupę, kuri apima žmones, kurie šiek tiek tvirčiau jaučiasi kairėje. Reikia būti ir realistais – partijoje daug žmonių, kurie nelabai žino, apie ką jie yra, ir galbūt pernelyg daug dėmesio skiriama asmenybėms, o ne politikos turiniui. Tad tam tikro tvirtumo dažnai trūksta.
Aš pats ateinu iš labiau socialinio libertarizmo įkvėptų pozicijų (Y. Varoufakis ir panašūs autoriai jį labai neblogai eksponuoja šiais laikais), tad čia, taip sakant, dar reikia susikurti savo namus.
Kur aš norėčiau matyti partiją už 5-erių metų? Pirmiausiai – „žaliųjų“ klausimų priešakyje, taip pat kaip partiją, kuri atgautų organizuoto darbo pasitikėjimą – kad pasiektume tai, jog visi iki vieno Lietuvoje profesinės sąjungos nario neturėtų jokio geresnio pasirinkimo nei Lietuvos socialdemokratai. Taip pat aiškiau išreikštos modernizacinės darbotvarkės, ypač kiek tai liečia infrastruktūrą (aš visai mielai norėčiau, kad mes būtume už 5G ryšį kiekvienam, kad ir tolimiausiam Lietuvos kaime) ir viešąsias paslaugas (kad ir kaip nuvalkiota valstiečių ši tema buvo – bet pvz., vadovėlių ir mokymosi priemonių skaitmeninimas sutaupytų tėvų lėšų ir padidintų prieinamumą). Skurdo ir atskirties įveikimas ir modernizaciniai siekiai eina koja kojon. Ir būtų smagu, kad Lietuvos socialdemokratai čia lyderiautų.
Taip pat visai norėčiau, kad partija taptų dar masiškesnė. Tada būtų dar stipresniu balsu, ir labiau įtrauktų žmones. Ir reikšmingai atsinaujintų. Jaunoji karta jau kopia per skirtingus politikos lygmenis – ir, jei jiems suteiks pasitikėjimą, nauji veidai taps socialdemokratų veidu.
– Tęsiant kalbą apie kairę: ar neįžvelgi per didelio liberal left įsigalėjimo, grįsto dažnai emocijomis ir akademiniu diktatu bei nesiveliančio į didesnius debatus išdidžiai tempiant teisiojo kryžių. Pavyzdžiui, Eric Weinstein tame mato ne tik politinį plokštėjimą, bet ir stabdomą įvairiapusį progresą.
Man rodos, mes čia kalbame apie tam tikrą diskurso perėmimą iš JAV. Tai, kas JAV yra liberal left, yra tiesiog naujas pudros sluoksnis, uždėtas ant seno, kiek išblyškusio neoliberalizmo veidelio. Europos kontekste jie nėra jokia kairė. Dar daugiau – tas diskurso kampas sugebėjo būti itin kritiškas kairės iškilimui JAV (didieji Bernie Sanderso priešininkai atėjo iš šito ideologinio stratum).
– Tai čia vėlgi įžvelgi neoliberalizmą? Duosiu kitą pavyzdį. Trumpas laimėjo rinkimus (turi galimybę ir vėl), tačiau prisipažinti balsavus už Donaldą (ypač akademiniame sluoksnyje) gali būti net pavojinga. Na ir visų tų istorinių veikėjų skulptūrų bei paminklų nukėlinėjimai.
Paklausiu atgal – o ką kito be status quo siūlo ta „liberali kairė“ JAV? Ar jie meta iššūkį egzistuojantiems visuomenėms institutams? Ar jie kelia kokį nors pavojų kam nors? Ir kas jie ir jos tokie? Labai dažnai tai yra sąlyginai pasiturinčios aplinkos žmonės, kuriems politika yra ta konkreti „Yes, queen“ stiliaus politika, koncentruota ties demokratų partijos vidinėmis dramomis. Politika kaip saviraiška. Kur „status quo“, pvz., sveikatos apsaugos politikos arba užsienio politikos baruose yra nudažomas tariamai meritokratinėmis spalvomis (pvz., „Žiūrėkite, dronų-žudikų mygtukus spaudo daugiaspalvė, visas mažumas atstovaujanti ir savyje turinti kariuomenė“). Būtent šitą, įtrauktumo skatinimo aspektą aš apibrėžčiau kaip pagrindinį liberal left veiklos barą JAV kontekste.
Istorinių veikėjų skultūrų ir paminklų nukėlimas JAV tiek, kiek jis savavališkas, yra arba juodaodžių aktyvistų, arba kokių nesisteminių jėgų, kaip, pvz., anarchistų darbas. Liberal left čia nėra pagrindiniai veikėjai. Liberal left šiuose klausimuose užima labai keistas pozicijas. JAV kairiųjų yra kritikuojama, pvz., staigiai išpopuliarėjusi „white fragility“ koncepcija, anot šios kritikos, visiškai išvengianti diskusijos apie socioekonominius rasės aspektus ir sukurianti iškreiptą baltųjų liberalų gelbėtojų judėjimą ir visiškai neatsižvelgianti į kitų rasių atstovų nuomones apie priežastis, kodėl eilė klausimų viešojoje erdvėje iškilo. Tai tam tikri bandymai žaisti kaltės politiką, kurie yra toksiški, nes negali pasiūlyti prasmingų sprendimų. Siūlomos priemonės yra apie to liberalaus subjekto savijautą, o ne apie atskirties grupes.
Aš atkreipčiau dėmesį į didelę kontraversiją sukėlusią S. Žižeko intervenciją, kuris iš blogų paskatų demokratų establišmento atžvilgiu išstojo su teiginiu, jog balsuoti už Trumpą norint sustiprinti kairės pozicijas, yra prasminga. Ir, jei rimtai – jei gyvenai Rūdžių juostoje 2016 m. ir tavo pajamos istoriškai dešimtmečiais mažėjo, ir tau davė pasirinkimą tarp status quo ir Donaldo Trumpo, tai ką rinksies? Bet čia visiškai teorinė diskusija, nes JAV (kaip ir Lietuvoje) pusė rinkėjų nebalsuoja, ir JAV ypač nebalsuoja žemiausių pajamų rinkėjai, kuriems egzistuojančios politinės jėgos, kaip ir, nieko nesiūlo.
– Perkeliant Ameriką į Lietuvą – neseniai turėjome plačiai linksniuotą Black Lives Matter protesto palaikymo akciją Vilniuje. Vaizdas buvo pakankamai linksmas. Ar lietuviškasis atvejis – tik pigus kičas, ar požymis, kad visuomenė jau pasikeitė, ir esame neatsiejama Vakarų pasaulio dalis?
BLM protestas Vilniuje turi signalizuoti šį bei tą apie Zoomerių kartą ir apie „įsivietinimą“ XXI a. 3-iame dešimtmetyje. Pirmiausiai – BLM protestas įvyko pirmiausiai dėl to, jog tas jaunimas gyvena (ir čia reikia pabrėžti šį žodį) toje erdvėje, kurios kultūrą jie vartoja. Taigi jei gyvenama anglakalbiame į JAV orientuotame kultūriniame burbule, tai BLM yra ta problema, į kurią bus reaguojama. Čia panašiai kaip Renesanso epochoje buvo gyvenama Antikos autorių kūriniuose, jie nuolatos buvo cituojami, naudojami, išgyvenami, arba kaip iki pat XX a. pradžios viso ko atramos taškas buvo Biblija ir jos pasakojimai. Tad atsakant tiesiai – taip, zoomerių karta jau yra visiškai panirusi į anglosaksišką į JAV orientuotos informacijos erdvę su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis. Bet aš nebūčiau linkęs užsiimti tipišku lietuviams whataboutizmu („O pažiūrėkite, juk čia pat – romai ir jų persekiojimas“). Mes neįvertiname kaip stipriai žmonės, ypač jaunesnės kartos, yra atitolę nuo supančios socialinės aplinkos, ir kokie galingi yra medijuoti kančios ir kovos vaizdiniai.
– Partijos pirmininkas Gintautas Paluckas socialdemokratų internetiniame puslapyje pasisakė už elektros energijos pirkimą iš Astravo AE. Ką tu manai šiuo klausimu? Ar tai priešrinkiminių žaidimų dalis, renkant tam tikrą balsų dalį, ar tiesiog nepatogios pripažinti situacijos, kad Astravo AE važiuos – su mumis, ar be mūsų, konstatavimas?
Man nepatinka Astravo AE, nes kaip projektas man primena kolonialistinius įkalinimo skoloje projektus iš XX a. 7-8 dešimtmečių Afrikos. Ką mes žinome – kad elektrinė bus pastatyta. Kad Lietuva sugebėjo įspūdingai izoliuotis ES lygmeniu ir liko viena šiuo klausimu. Taip pat, kad Estija ir Latvija nemato jokių priežasčių nesinaudoti Astravo AE.
Tad pasirinkimas yra šis: arba mes įsivaizduojame, kad neperkame elektros (ir perkame per Rusiją perparduotą elektrą), arba kažką keičiame. Bet ir čia esminis bet – norėčiau į tai pažvelgti iš strateginės pusės, ypač dėl Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės. Lietuva ir Latvija turi nuostabias sąlygas vystyti vėjo elektrines Žemaitijoje, pajūryje ir Kurše. Mano akimis, mūsų tikslas yra kuo didesnį kiekį vietoje pagamintos (ir, skaičiuojant visą ciklą – pigiausios) vėjo elektros gamintis čia. Ir nors nemanau, kad tai iškils taip greitai, bet naktinės Astravo elektros ir vėjo elektros konkurencija saugant viską Kruonio baterijoje anksčiau ar vėliau prasidės (čia, beje, reikėtų sudėlioti aiškius prioritetus, kad tai netaptų apribojimu žaliosios energetikos plėtrai). Tad norėčiau, kad mes nepaleistume iš akių galutinio tikslo – žalios vietoje gaminamos elektros. Ir, kad niekada nebepasikartotų situacija, kai atsiduriame visiškoje izoliacijoje ES mastu.
– Socialdemokratų sąraše gavai šimtąją poziciją, nors ir esi pakankamai pastebimas tiek socialinėje bei akademinėje erdvėse, tiek jau turi sukaupęs politinės patirties. Tuo tarpu, pavyzdžiui, žiniasklaidos prieš keletą metų negailestingai linčiuota Birutė Vėsaitė kandidatuos aukštoje 21-oje pozicijoje. Ar tai rodo vidinės sistemos ydingumą, ar išlikusį „vyresnėlių“ dominavimą?
Šimtasis numeris yra labai gražus. Politikoje yra taisyklė apie tai, kad tu kažką gauni, jei kažką neši į bendrą puodą. Aš žinau, kad daliai žmonių iš partijos nesu pažįstamas. Be to, jei jau labai rimtai – grynai techniškai rinkėjai rinkimuose nulemia galutinį numerį sąraše, ne partija ar jos reitingavimas.
– Tavo rinkiminis šūkis: „Atkurkime pasitikėjimą mokslu!“ – skamba kiek pretenzingai. Ką nori pasakyti šiuo lozungu? Kiek šis šūkis išėjo iš vidinių svarstymų apie karčią akademikų dalį?
Šiuo metu mes išgyvename dvigubą krizę – masinių absurdu dvelkiančių konspiracijos teorijų plitimą, ir iš kitos pusės – Lietuvos įstrigimą vidutinių pajamų spąstuose. Tad mano pagrindinė žinia yra, jog mokslui reikia sugrąžinti jo vietą, pagarbą jam, bet net svarbiau – finansavimą. Be investicijų į mokslą, į tyrimus ir technologijų pritaikymą praktikai mes liksime tuo, ką Vaidas Navickas aštriai pavadino „Europos Bangladešu“ – pigia darbo jėga grįsta liūdna šalimi be jokios vilties ištrūkti iš šių spąstų. Vienintelis kelias, iš to išeiti – investuoti į ateitį, į tyrimus, į žmones, į inovacijas. Vienintelis kelias yra aukštyn.
– Savo programoje daug kalbi apie Šilainius, kur ir grumsiesi vienmandatėje. Kokia dabartinė Šilainių problematika? Ir kokios realios galimybės pakeisti šį miegamą rajoną? Ir ar yra prasmės jį keisti?
Šilainiuose aš gyvenu gal jau 8-i metai. Tai yra labai specifinę reputaciją (kuri šiuo visiškai neatitinka realybės) turintis rajonas. Jis Kauno mastu yra vienas jaunesnių rajonų. Tikėtina, kad ta specifinė reputacija atsirado iš to jaunumo ir gana didelės socialinės dislokacijos. Rajonas niekada nebuvo iki galo užbaigtas. Tarkim, čia nėra to, ką galima pavadinti „viešosiomis erdvėmis“ – vietomis, kur žmonės galėtų daryti dalykus, kurie nebūtų jų darbas: socializuotis, kurti, užsiimti kultūra plačiąja prasme.
Šilainiai daugeliu aspektų yra ta tipiška vėlyvojo sovietmečio sukurta „dykuma mieste“, kur žmonės labiau yra sandėliuojami, negu gyvena. Jei tokiu būdu apibrėžiu problemą, tai išeitis, tarytum, savaime ateina – sukurti tas erdves, kultūros ar socialinius centrus, mažąsias žaliąsias erdves, kuriose žmonės galėtų daryti dalykus kartu. Taip toje miesto dykumoje atsirastų oazės. Tarkime, Šilainių sodas yra graži iniciatyva. Daugiau tokio tipo iniciatyvų padėtų iki galo apgyvendinti šią vietą, pašalintų tą kartais tvyrantį laikinumo jausmą.
– Praeituose rinkimuose Šilainius pasirinkęs Ramūnas Karbauskis šiais metais čia nebekandidatuos. Kokie jausmai šiuo atžvilgiu?
Percituojant vis dar gyvą klasiką – „kokie čia jausmai, tai darbas“.
– Programoje lieti jautrią temą, kad šeimos nebegali planuoti vaikų, nes jų tiesiog neišlaikys arba augins tokiomis sąlygomis, kokiomis bus daugiau vargo, nei džiaugsmo. Arba emigruos. Taip pat gana drąsiai (kaip Šilainiams) deklaruoji besąlyginį LGBT palaikymą.
Viena iš didžiausių įtampų, kuri jaučiama bent jau jaunų suaugusių tarpe, yra socioekonominis nesaugumas, kai jauni žmonės dėl šių įtampų negali sau leisti planuoti vaikų. Tai nėra apie kultūrą ar kažkokių naujų nuostatų formavimąsi. Tai yra apie ekonomines galimybes. Ir post factum dalis žmonių bando racionalizuoti tai teigdami, jog, esą, nenori vaikų.
Aš nemanau kad Šilainiai ar juolab Kaunas yra priešiškas LGBT+ žmonėms. Netgi sakyčiau taip – giliai viduje absoliučiai daugumai žmonių visa šita kartais dirbtinai aštrinama tema tiesiog nerūpi, žmonės turi, ką veikti ir be dalyvvimo dar vienam milžiniškam diskurso malūne. Ir mano pozicija yra labai aiški – aš esu už lygias teises, už teisinį tos pačios lyties asmenų santuokų pripažinimą su visomis iš to išplaukiančiomis teisėmis ir pareigomis, už teisę Trans žmonėms pasikeisti lytį, ir už tai, jog policija atsakingiau vertintų tuos nusikaltimus, kurie daromi iš neapykantos paskatų šių ir kitų visuomenės grupių atžvilgiu. Tai yra tos esminės teisės, kurios turi būti iškovotos. Ir jei rinkėjai šį rudenį suteiks pasitikėjimą, stengsiuosi tai pasiekti.
Taip pat skaitykite: Miesto pokalbiai: Arkadijus Vinokuras [VIDEO]
