Šiandien taip ir yra. L.Graužinienės nei su Konstitucija, nei su elementariu mandagumu nesuderinami pasisakymai atspindi jos pačios ir jos partijos psichologinį skurdumą, primityvumą. Ir ne tik. Tokio asmens patekimas į aukščiausią valdžios ešeloną rodo šiandienos politiko ir politikos supratimą. Tai vėžio diagnozė mūsų politinei sistemai. Argi socialdemokratų partija šito nesuvokia?
Publicistas Leonidas Donskis, komentuodamas degraduojančio politiko poveikį politikai kaip pašaukimui ir profesijai, sako: „Instrumentiškas bendravimas, redukuojantis žmones viso labo tik į techninių, situacinių ir vertybiškai „neutralių“, arba bereikšmių, poreikių tenkinimą taip deformuoja žmonių santykius, kad jie ilgainiui pradeda nereaguoti į bet kokią savo principų ir deklaracijų išdavystę, o į savo pačių ir savo grupės kritiką pradeda žvelgti kaip į egzistencinę grėsmę ar karo nuojautą. Nes susitapatinimas su gauja tampa šimtaprocentinis – jei tu neigi maniškius, vadinasi, neigi mane. O neigdamas mane, neigi ir maniškius.“
Pasižiūrėkite puikų amerikiečių serialą „Bordžijos“ ir suprasite, apie ką kalbama.
Prezidentės pareiškimas apie galimą priešų puolimą prieš ją pačią iš tos pačios operos. Po tokio pareiškimo bet koks kritikas automatiškai patenka į priešų sąrašą. Regis šiandien asmeniniai interesai suponuoja valdžios apibrėžimą ir jos sampratą, neturinčią nieko bendro su altruizmu visuomenės labui ir tos visuomenės moraliam atstovavimui.
Valdančioji socialdemokratų partija, kuri jau daugiau kaip šimtas metų pasišovusi įprasminti, įgyvendinti demokratijos, solidarumo ir socialinio teisingumo idėją, šiandieninėje Lietuvoje turėtų pakilti virš siaurų nuosavų interesų ginimo.
Tik taip ji taps solidžia valstybine partija. Tačiau, kaip ir visos kitos partijos priversta sraigės greičiu kratytis homosovieticus mentaliteto. Ta praeitis ir tolina lietuviškąją socialdemokratiją nuo jos tikrų ištakų.
Šią būseną aiškiau kaip niekad iliustruoja socialdemokratų sutikimas užleisti Seimo pirmininko vietą šiam postui niekaip netinkančiam asmeniui. Aiškinimas esą tokios demokratinės žaidimo taisyklės – koalicijos partneriui Darbo partijai priklauso skyrimo teisė – yra trumparegiškas atsikalbinėjimas bei išsisukinėjimas.
Buvo galima reikalauti kito, tinkamesnio asmens, o ne dabar esančio užprogramuoto skandalams ir valstybės žeminimui. Taip, bet koks susimovimas nekenčiamam koalicijos partneriui yra naudingas socialdemokratams, nors moralios politikos kontekste tokia padėtis ir jos eskalavimas yra trumparegiška spekuliacija atsakinga politika.
Taip, simpatijos partijai auga kaip ant mielių, tad ar neturėtų toks žinojimas suteikti drąsos kelti pagrįstus reikalavimus koalicijos partneriams? Juk L.Graužinienės paskyrimas Seimo pirmininke meta pajuokos dėmę ant visos Lietuvos politinės sistemos.
Turime vieną autoritarinę politinę kultūrą išpažįstančią personą S.Daukanto aikštėje, o dabar dar primityvesnę Gedimino prospekte. Kas rytą lakstančią į grožio saloną, nors to grožio – nei išorinio, nei vidinio – nė kvapo.
Pavyzdžiui, Vokietijos kanclerė A.Merkel vadovauja vienai galingiausių Europos valstybių su šimtu milijonų gyventojų, bet grožio salonus kažkaip aplenkia. Nes jai niekam nieko tokiu būdu įrodinėti nereikia.
Ciniškai pragmatiška politika leidžia, sujaukiant Konstitucijos numatytus valdžių tarpusavio santykius, augintis dalies visuomenės simpatijas. Romėniškai viską nuleidžiant į duonos ir pramogų lygį. Žiūrovas, mūsų visuomenė, tuo ir naudojasi.
Na, ir kokia šito absurdo teatro kaina? Pramogos, kaip ir nemokami pietūs, galų gale kainuoja. Ta kaina yra nepagarba savo valstybei, nepasitikėjimas politika, panieka politikams. Ir nesaugumo jausmas. Paradoksaliai, socialdemokratų augantys reitingai tai ir patvirtina. Žmonės nori žinoti, kad nors viena partija valdžioje yra solidi, atsakinga. Dabar kaip tik yra proga socialdemokratams pateisinti žmonių lūkesčius.
Visų pirma būtina imtis priemonių prieš vis grėsmingiau šėlstančią Darbo partiją. Ši partija nuo pat pradžių skirta valstybės destabilizacijai.
Ją nuolat persekioja ir persekios skandalai, antraip ši partija dings iš politinio horizonto. Ši partija prie savęs pritraukia demokratinės pasaulėžiūros neišpažįstančius žmones, matančius šią partiją tik kaip kelią į galimą valdžią. Bet kokiais būdais ir bet kokia kaina.
Socialdemokratų vadovybė tai supranta. Tuo labiau keista bendravimo taktikos su šia parazitine partija stoka. Socialdemokratams tokia nevertybinė, nevalstybinė pozicija garbės neprideda. Ant jos pečių krenta visa atsakomybė gesinant siekius diskredituoti Lietuvą, jos visuomenę ir pačią politinę sistemą.
Dviejų moteriškių (bandančiomis paversti valstybines saugumo bei teisingumo institucijas savo kovos įrankiais) asmeninės pjautynės – kaip tik toks pavyzdys.
Nors sunku įsivaizduoti, kaip galima imtis priemonių prieš šiuos išsišokimus nenaudojant galios ir principų, kurie parodytų graužinienėms, uspaskichams bei grybauskaitėms jų tikrąją vietą.
Tačiau, kaip įprasta, bijoma suskaldyti koaliciją. Ar tikrai paspaudžius už reikiamos vietos koalicija galėtų žlugti?
Ne. Nes „darbiečiams“ tai paskutinis pasispardymas. O jiems spardytis būtina ypač šiandien, Lietuvai vadovaujant ES. Taigi, čia derėtų dar kartą pacituoti L.Donskio įžvalgą, nes pas Lietuvos socialdemokratus nesimato tokių lyderių kaip Olofo Palmės, Wili Branto ar Bruno Kreiski.
Šie praėjusio amžiaus aukščiausios politinės kokybės (patinka ar ne) Vakarų socialdemokratų politikai suvokdami savo atsakomybę niekada nemėtė perlų kiaulėms dėl valdžios.
Jeigu Lietuvos socialdemokratai turi tokių principingų politikų, tai laikas jiems pasirodyti. Dabar.
Originalus įrašas tinklaraštyje Vinokuras.lt
