Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas / EPA-ELTA nuotr.

Erdoganas pranešė, kad Turkija į Suomijos ir Švedijos narystę NATO žiūri neigiamai, netgi apkaltino šiaurines šalis teroristų glaudimu.

Žiniasklaida turbūt nedetalizuos (nes tai reikštų, kad reikia dirbti), bet jis greičiausiai turi omeny tai, kad Skandinavijos šalys suteikia prieglobstį nuo politinio persekiojimo, tame tarpe pvz Švedijoje būta netgi ir kurdų politiko, kuris išvarytas iš Turkijos buvo už kritiką autoritariniam Erdogano režimui.

Tas aišku kaip visada yra veidmainiška, turint omeny, kad pats Erdoganas aktyviai siekia megzti ryšius su islamistiniais judėjimais Europoje, įskaitant ir tokius, kurie pvz Švedijoje norėtų matyti išimtį musulmonams leidžiančią vadovautis Šariato teise. Konkrečiai švedai jau kuris laikas pastebėjo, kad priglaudę didelius pabėgėlių srautus – su jais įsileido ir Turkijos įtaką. Ir tai švedams yra rimta problema. Mat socialinė integracija yra pakankamai problematiška ir be milžiniškos ir įtakingos užsienio valstybės dar metančios pinigus į NVOškes, imamus ir taip toliau, maitinant islamo atšakas, kurioms sekuliarizmas yra nepriimtinas.

Bet čia vėlgi net ir NATO viduje susiduriame su labai panašia prieštara, kaip Rusijos ir vakarų atžvilgiu. Turkijai, kaip ir Rusijai, neegzistuoja jokie baziniai demokratiniai pamatai. Teroristas, rusofobas, islamofobas ten suvokiamas kaip žmogus, kuris paprasčiausiai priešinasi režimui. Kita vertus, kol esi palankus režimui, tai ipso facto negali būti ekstremistas.

Aš jau ne kartą rašiau, kaip Turkija įrėmus šautuvą Lietuvai į galvą šantažavo ir JAV, tikėtina, kad čia bus panaši situacija.

Tiesa, manyčiau, kad nei Suomija, nei Švedija nėra tokios valstybės kaip Baltijos šalys, kurios keliaklūpščiautų prieš Turkijos interesus iš baimės, kad mūsų interesai NATO galėtų nukentėti. Juoba skandinavams nusileisti bus ypatingai sunku, kai bet kokie reikalavimai radikaliai kertasi su samprata apie bazines žmogaus laisves. Dar sunkiau bus Švedijoje, kuri su islamu turi rimtų problemų, o čia Erdoganas, kuriam islamo ekstremizmas apskritai įrankis galios plėtrai.

Aišku Ukrainos karo kontekste manau net ir Erdoganas neišdrįs būt radikalus, ypač turint omeny, kad jis ir taip jau dirba tarpininku Rusijai padedant apeidinėti sankcijas.

Bet faktas, kad ir vėl bus reikalaujama kažką duoti Turkijai. T.y. Erdogano politika yra išskirtinai grįsta vien tik nauda režimui ir tokia pozicija neturėtų stebinti. Vienok tokiu momentu šitaip elgtis atrodo ypač ciniška, kita vertus būtent taip ir operuoja Turkija – kadangi jai totaliai nusispjaut ant Ukrainos, tai visa šita situacija tampa šantažo įrankiu ir bendrai vakarams. Tad Turkijai visiškai neįdomu, kokia prasminga yra Suomijos ir Švedijos narystė ne tik mūsų regionui, bet apskritai karui su Rusija.

Jai įdomu, ką ji gaus už tai, nes ji kažką gauti privalo. Erdogano Turkijos santykis su Osmanų imperija subtilesnis nei Rusijos su Sovietų Sąjunga, bet tie iš mūsų, kurie esame nuoširdūs demokratai, nei sekundei neturėtume pamiršti, kad Turkija yra ideologinis priešas, net jei dėl asmeninės naudos ji ir renkasi formaliai priklausyti geopolitiniams vakarams. Tiesiog kol kas jos politinę paramą visada galima nusipirkti, tačiau tik tol, kol Europa ir JAV yra pasiryžusi mokėti didžiausią kainą.

Erdoganas principe yra kaip Orbanas su artima Rusijai karine galia. Neatsitiktinai ir pats Orbanas būtent Turkiją ir Rusiją yra išskyręs kaip sektinus pavyzdžius. Ir lygiai kaip Orbanas, Erdoganas nuosekliai trina lauk modernią Atatiurko Turkiją ir jos atminimą. Lygiai kaip Orbanas nustūmė į apačią Budapešto sukilimo istorinę svarbą. Skirtumas čia toks, kad istorinė Vengrijos didybė apsiriboja jos regionu, o Turkija jau remtis gali į vieną didžiųjų istorinių imperijų.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: