Tiesiog vienas putinistinės propagandos scenarijus

Paskelbė: Data: 2014-08-17 07:21

Spausdinti | Komentarai

Dvipolis pasaulis – pati putinistinės paradigmos esmė. Visur aplinkui priešai, suprantate. Ir nors visiems išties gerą dešimtmetį po SSRS subyrėjimo buvo nei šilta nei šalta nuo tokių kliedesių, Putino valdoma Rusija visgi pasiekė savo: dėl agresyvių veiksmų tapo visą pasaulį kraupinančia šalimi, nuo kurios reikia gintis.

Pagalvojau, kad bus jums įdomus vienas toksai putinistinės propagandos vykdymo scenarijus, kuris velniškai tipiškas (nors tikrai ne vienintelis), tačiau ne taip jau dažnai pasitaikantis tokioje išgrynintoje formoje, kokioje man jį šviežiai pasitaikė pamatyti. Tarp kitko, ryškiai pasimatė tai greičiau dėl to, kad propaganda atėjo ne iš kokio už pinigus dirbančio bioroboto, o iš apipropagandinto asmens, taigi, struktūra buvo kiek degradavusi – atitinkamai ir paprasta bei vaizdi. Scenarijus atitinka vieną labai svarbų kriterijų – jis pritaikytas perdavimui, kai apdirbti asmenys patys tampa propagandos nešėjais.

Taigi, šiandien labai paprastai, nuosekliai praeisiu per visus punktus, kaip tai daroma, su esminėmis detalėmis. Pradedant tuo, kad esą “visur propaganda ir Vakarai irgi ją skleidžia” – tai šito scenarijaus identifikatorius.

Beje, šitas nagrinėjamas scenarijus vienodai gerai pastebimas tiek per kokias nors internetines diskusijas, tiek per šiaip šnekas, tiek ir per kai kurių politinių partijų ir propagandos grupių veiklą. Kas dar įdomu, šiuo diskursu užkrečiami kiti asmenys, kurie paskui ima jau tą pačia propagandą skleisti patys. Žodžiu, labai įdomus reikalas tiems, kas domisi semiotika.

Dar vienas įdomumas – kad šitas scenarijus atrodo besąs nukreiptu labiausiai prieš rusus (ir Rusijoje, ir kitur gyvenančius) – tam, kad praplauti smegenis ir juos susieti su putinistiniu režimu. Su kitomis žmonių grupėmis scenarijus neabejotinai irgi veikia, bet efektas turėtų būti kiek silpnesnis (dėl pernelyg daug lemiančio antros fazės pozityvizmo).

Refreimingas vykdomas per du etapus – negatyvistinį su pozityvia išeiga, o paskui pozityvistinį su negatyvia išeiga. Žodžiu, čia šis tas įdomesnio, nei kaip kam žinomi paprasti spiraliniai scenarijai, nes refreimingas yra paremtas ne tiek spirale, kiek dviejų sinergistinių fazių kaita. Efekto gerinimui fazės kaitaliojamos labai daug kartų, cikliškai jas sukant ir sukant.

Propagandos ir tiesos niveliavimas

Pirma fazė savo esme yra negatyvistinė, nes jos pati esmė – tai neigimas. Tačiau šios fazės tikslas yra legitimizuoti putinistinę propagandą, t.y., gauti pozityvų rezultatą, kai klausytojas tą propagandą pradeda priimti kaip galimą nuomonę, kurios verta klausytis.

Visas mechanizmas labai paprastas ir neretai susivedantis maždaug į vieną tokią frazę: “taigi visur propaganda, niekas nesako tiesos, visi meluoja – ir Lietuva, ir JAV, ir Lenkija, ir Ukraina, ir ES“. Metodas yra negatyvinis: bet kokios putinistams netinkamos nuomonės yra priskiriamos kažkokiam priešui, o tada nuleidžiamos žemyn, prilyginant jas bet kokiai putinistinei propagandai.

Įvairiose diskusijose tai gali būti atliekama įvairiausiais būdais – klasikiniu jau yra tapęs “what about…”, kai bet kokiam teiginiui apie Rusijos veiksmus yra prikaišiojama krūva visokių teiginių apie JAV ir dar ką papuola. Esmė čia ne tame, kad paneigti jog Rusija daro kažką blogai, o tiktai tame, kad delegitimizuoti bet ką, kas tik yra priešingoje pozicijoje. Visos kalbos čia vyksta tik apie Vakarus, tačiau ne apie Rusiją, o jų esmė – tik neigiami dalykai.

Niveliacinės fazės galutinis tikslas yra tame, kad diskusijoje Rusijos pozicija būtų pradėta vertinti kaip legitimi dėl to, kad visos kontrpozicijos yra nelegitimios arba ne geresnės. Tai daroma tiesiog bet kokiais būdais diskredituojant oponentų teiginius, jiems priskiriant nesąmones, o kartu juos vedant į sprendimą: “mes gi visi žinome, kad visi meluoja, tai kodėl gi būti vienoje pusėje, galvokim savo galva, būkim nepriklausomi“.

Šioje pat fazėje įvykdomas ir antagonistinių rolių priskyrimas – esą Rusija vienoje pusėje, o JAV, NATO, Lietuva, Ukraina ir dar kas nors – kitoje pusėje. Tokiu būdu delegetimizavimas įvykdomas lengviau.

Išeiga – pradžioje Rusijos putinistinė propaganda imama vertinti, kaip alternatyvi nuomonė, nes ne viskas gi tiesa. Paskui jau į tą propagandą įsiklausoma giliau, susitaikoma su kažkokiu menamu antagonizmu (kuris, beje, egzistuoja tik putinistinės propagandos rėmuose), o dar paskui ta propaganda jau imama priimti kaip norma. Galų gale viskas persisveria į tai, kad oponentas putinistinių kliedesių imtų klausyti labiau.

Sovietizmo ir putinizmo iškėlimas

Šita fazė yra atvirkščia, jos metodas – pozityvizmas, tačiau išeiga – negatyvi, t.y., neigiamas nusistatymas prieš Lietuvos laisvę, NATO, JAV ir ką papuola, kas tik nepatinka putinistams.

Visas mechanizmas čia dar paprastesnis: tiesiog pasakojama belenkas gero apie SSRS, komunizmą, Rusiją, Vladimirą Putiną, ir t.t.. Nesvarbu, kas gero, bet belenkas, kas tik gali suteikti kokius nors teigiamus vertinimus – jog atsirastų vaizdavimasis, jog ir komunizmas buvo gerai, Vladimiras Putinas kažkuo geras, etc.. Metodas yra pozityvinis: bent kažkiek kilstelti propagandos recipiento nuomonę apie putinistus.

Diskusijose tai atliekama belenkaip – ir platinant visokius nostalgiškus šūdukus iš serijos “prisiminkime, kaip gerai gyvenome tais laikais”, ir skleidžiant visokį šlamštą apie II Pasaulinį karą bei sovietinę armiją išvaduotoją, ir pasakojant apie menamai laimingą dabartinės Rusijos gyvenimą, ir t.t., ir t.t. – svarbu tik, kad būtų pozityvas apie Rusiją ir jokių kalbų apie Vakarus.

Bet kokie bandymai argumentuoti, jog Rusijoje kažkas yra blogai ar kad Rusija kelia pavojų, dažniausiai atmetinėjami buku būdu: esą negalima apie tai šnekėt, nes esą šitaip vykdoma rusų diskriminacija (nors tiesą sakant, tokių propagandistų bandymas tapatinti rusiškumą su komunizmu ir putinizmu – tai išties ir yra tikros diskriminacinės šnekos). Propagandistų visiškai nedomina tai, kad rusus labiausiai diskriminuoja pats putinistinis režimas – Rusijoje. Kartais pasitaiko ir naivesnių, emocingų pavarymų – pvz., “nu nustokim vien blogai kalbėti apie Rusiją, yra tenai ir gerų dalykų, ten tokie patys žmonės, kaip mes” – tačiau būdinga kad po tokių tolerantinių frazių pareina naujos putinistinės propagandos porcijos.

Fazės galutinis tikslas – nuomonė apie putinizmą, SSRS ir panašius reikalus yra pakeliama viršun, pagerėja. Šioje pat fazėje dažnai pasistengiama įtvirtinti ir vieną-kitą simbolį: tai gali būti koloradinė juostelė, tai gali būti tiesiog žodinė asociacija su kokiu nors šovinistiniu konceptu, kaip kad Novorosija, etc..

Reikia pastebėti, kad netiesiogiai antagonizmas čia išlaikomas: kalbant apie Rytų gerumą, turimas omeny Vakarų blogumas, tad propagandos recipientas yra pasukamas nuo Vakarų link Rytų. Būtent todėl čia ir galim sakyti, jog išeiga negatyvi: išties tai auginama ne meilė Rusijai, o tiesiog priešiškumas Vakarams. Antagonizmo esmė tame ir yra – kad auginti priešiškumą ir konfliktą.

Fazių sinchronizavimas

Beje, tos dvi fazės gali kaitaliotis labai sparčiai: tai gali būti netgi vienas sakinys kokiame nors dispute, pvz.: “JAV irgi skleidžia propagandą, o kas išgelbėjo pasaulį nuo nacizmo?” Kita vertus, tai gali būti ir paskirais gabalais einančios didelės ir savarankiškos propagandos porcijos – vienoje TV laidoje – apie blogą NATO, o kitoje TV laidoje – apie gerą Vladimirą Putiną.

Noriu dar kartą atkreipti jūsų dėmesį, kad visame šitame metode yra labai ryškus antagonizmas, faktiškai paranojinių kliedesių lygio: pasaulis skirstomas į dvi puses, vienoje pusėje gerosios jėgos, kitoje pusėje blogosios. Tos gerosios jėgos tapatinamos su Rytais, komunizmu, SSRS, Rusija, Vladimiru Putinu, etc., o blogosios – su Vakarais, nacizmu, NATO, JAV, Lietuva ir jos valdžia, ir t.t.. Žodžiu, toksai aiškus bipoliarinis pasaulis.

Esant ilgoms diskusijoms, fazės sinchronizuojamos labai paprastu būdu:

  • Negatyvistinė: Teigiama, kad visur propaganda, etc, todėl ir putinistų nuomonė kažko verta
  • Pozityvistinė: Tuo remiantis, sukišama porcija putinizmo, nuleidžiant žemyn alternatyvias nuomones
  • Negatyvistinė: Tuo naudojantis, dar labiau legitimizuojama putinistinė propaganda
  • Pozityvistinė: O jau tada dar labiau įsukamas nusistatymas prieš tuos, kam nepatinka putinizmas
  • Ir t.t., ir t.t….

Pirma fazė pasižymi tuo, kad joje pateikiama daug neigiamų argumentų (būtent todėl ji ir yra negatyvistinė), tačiau tie argumentai nukreipti į Vakarus, t.y., menamai blogąsias jėgas. Antroje fazėje pateikiama daug teigiamų argumentų (todėl ji pozityvistinė), tačiau tie gerieji argumentai nukreipiami į Rytus, t.y., menamai gerąsias jėgas.

Reikia pasakyti, kad tokia propaganda gana neblogai veikia. Ir svarbiausia, kad kadangi jos recipientai perima argumentacijas su visais modeliais, jie paskui nesąmoningai patys skleidžia propagandą kitur, pasinaudodami tomis pačiomis argumentacijomis ir tais pačiais modeliais. Ir net patys neįtaria, kaip gerai ir stipriai atidirbtą metodiką jie naudoja – jie to net nepastebi. Jie nepastebi, nes nei neįtaria, kaip jiems patiems smegenis kažkas superforavo.

Žodžiu, jei kur pamatysite aiškinimus, kad visur propaganda ir Vakarai irgi propagandą skleidžia, tai truputį sukluskite, nes čia ne šiaip sau.

Originalus įrašas tinklaraštyje Rokiškis

Rokiskis Rabinovicius

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su Rokiškiu Rabinovičium.

 
traffix.lt