Žirgų lenktynės baigės: A. Guoga laimėjo – liberalizmas pakeliui nugaišo

Gegužės 12 dieną Lietuvos seime buvo priimtos azartinių lošimų įstatymo pataisos neva turėjusios efektyviai reglamentuoti ir internetinių azartinių lošimų veiklos organizavimo tvarką. Marijos žemė ir vėl verkia dėl neteisingo, iškrypusio pasaulio ir ketina jį parklupdyti prieš savo teisingą pasaulio vaizdinį. Sakau pasaulio, nes ir reglamentuot jie bando ne tvarką Lietuvoje, tačiau visur pasaulyje.

Yra aišku ir kitas vertinimas – kuriamas dar vienas monopolis, kaip dažnai pasitaiko, kai nuo valstybės galios (o galbūt ir kai ko daugiau) apsvaigę protoplazmos maišeliai seimo salėje prispaudo mygtukų, gerai patys nesuvokdami to reikšmės. Na, blogiausiu atveju juk bus dar vienas netyčiukas. Kas čia tokio?

Žmonės juk Lietuvoje kvaili, atbukę, politiškai ir techniškai nenuovokūs, o ir azartiniai žaidimai aktualūs tiktai mažumoms – tai koks skirtumas. Niekas nepastebės. Anything goes kaip sako amerikiečiai. Rezonanso žiniasklaidoje šia tema irgi beveik nėra. Keista. Juk turėtų. Šitai yra precedentas brėžiantis naują etapą nepriklausomos Lietuvos gyvenime. 2015 metų gegužės 12 žymi dieną, kai Lietuvos Respublika oficialiai nusprendė pradėti interneto kontrolę. Bet užteks dvasingumų ir patoso (grįšim prie to pabaigoje), pamėginkime pažiūrėti, ką šįsyk Gedimino pr. oranžerijos pomidorai sudaigino savo darže.

Taigi imam ir skaitom:

81 straipsnis. Nuotolinius lošimus organizuojantys subjektai

Organizuoti nuotolinius lošimus turi teisę bendrovės <..> įsteigusios ne mažiau kaip vienus lošimo namus (kazino) arba ne mažiau kaip 5 totalizatoriaus punktus žirgų totalizatoriui organizuoti, arba ne mažiau kaip 10 automatų salonų, arba ne mažiau kaip 20 lažybų punktų, arba ne mažiau kaip 20 totalizatoriaus punktų ir teikiančios juose lošimo paslaugas <..> Bendrovės, norinčios organizuoti visų lošimo rūšių nuotolinius lošimus, įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis negu 1 158 000 eurų. <..> Nuotolinius lošimus gali organizuoti atitinkamą licenciją ir leidimą gavęs užsienio bendrovės filialas Lietuvos Respublikoje, jeigu šį filialą įsteigęs juridinis asmuo atitinka šiame įstatyme nustatytus įstatinio kapitalo reikalavimus.

Aš praleisiu klausimus dėl šitų skaičių, kurių ištakas paaiškinti galima tik projekto autorių neįtikėtina meile skaičiams pasižymintiems dalumu iš 5. Kodėl žmogui reikia turėti kazino, kad jis galėtų organizuoti nuotolinius lošimus man yra mistika apskritai – čia lyg reikalavimas, kad tam, jog galėtum atsidaryti virtualią interneto parduotuvę, privalėtum dar turėti ir analogišką fizinę parduotuvę. Nebent aišku mes čia kalbam apie tą „kitą vertinimą“, kur pasižiūrėjęs Lietuvoje pamatai, kad egzistuoja jau Orakulas, egzistuoja TonyBet ir panašiai, kuriem labai nesunku yra priimti kartelinius susitarimus dėl lažybų santykių ir kitų dalykų, kaip ir apskritai pasidalinti rinką, kai nėra konkurencijos iš pašalies.

O bet palaukit! Konkurencija – tai čia kažkas gi kuo tiki liberalai ane? Žinau, kad liberobliai tai tikrai tiki. Ir aš tikiu. Visada tikėjau. Tai kiekvieno liberalo duona ir vanduo. Mes dėl daug ko nesutariam, bet jau dėl to, kad reikia leisti žmonėm kurti, rinktis ir dirbti – tai visi sutariam. Bet, o dangau! Kas gi čia dabar?

Visi liberalai, kurie buvo posėdyje, prabalsavo už šitą nesąmonę? Verkia mano širdis. Verkia mano širdis, kai matau „sveiko proto dešiniuosius“ rezgančius planus kartu su tokio plauko politikais kaip Gražuliai, Adomėnai, Bradauskai, Gedvilai ir Žemaitaičiai. Bet ką jau čia – pasižiūrėkit patys.

O dabar bandau ir šitą ironiją išjungt, ir žiūrėt, ką dar čia mums padovanojo:

8 straipsnis.Įstatymo papildymas 102 straipsniu

<..> Asmenims draudžiama dalyvauti totalizatoriuje (įskaitant ir nuotolinio lošimo totalizatorių), kuriame jie atlieka statymus dėl sporto varžybų, kuriose dalyvauja jie patys, jų šeimos nariai arba artimieji giminaičiai, rezultato.

Tai čia dabar kaip gaunas, kad jeigu mano pusbrolis žaidžia Lietuvos futbolo rinktinėj, tai aš už ją negalėsiu pastatyti? Ar čia bijoma, kad, pavyzdžiui, tas hipotetinis mano pusbrolis sužinojęs, kad aš pastačiau specialiai prispardys įvarčių sau į vartus, kad aš susirinkčiau visus ten neįtikėtinus kokius kelis šimtus eurų? Kad ir kur jau tą kvailumą – ne pirmas, ne 1965846 – tas ir ne paskutinis kartas. Tiesą pasakius, jis jau visai čia pat – už kampo:

6 straipsnis. 10 straipsnio pakeitimas
Lietuvos Respublikoje leidžiama vidinė lošimų reklama, pateikiama tik lošimų organizavimo vietose ir lošimų organizatoriaus interneto svetainėje. Ji leidžiama tik asmenims, sudariusiems nuotolinio lošimo sutartį.

Ar reikia suprasti, kad jeigu užsiregistruosiu kokioje nors už reklamą mokančioje svetainėje, kuri visiškai atsitiktinai parenka reklaminius banerius iš visų reklamą perkančių pusių ir liberoblius.lt periodiškai atsiras totalizatoriaus Amerikoje, kuris Lietuvoje neturi jokios nuotolinio lošimo sutarties, reklama – tai gausis, kad ta įmonė, kurios nei vienas darbuotojas nėra net girdėjęs apie tokią Lietuvą, nusižengė įstatymams? Ar įstatymams nusižengė ta tarpininkaujanti svetainė, iš kurios aš sutikau kelti reklamą? O gal kaltas būčiau aš pats?

Man jau darosi įdomu kas ir kaip čia prižiūrės tokius dalykus, nes internetai ir šiaip sudėtingai kontroliuojami, o čia dar einam prie tokių smulkmeniškumų. Taigi žiūrim:

207 straipsnis. Kovos su nelegalios nuotolinių lošimų veiklos vykdytojais priemonės

1. Priežiūros tarnyba, nustačiusi, kad nelegalios lošimų veiklos vykdytojas Lietuvos Respublikoje organizuoja nuotolinius lošimus, turi teisę priimti sprendimą dėl tokių lošimų organizavimo ir dalyvavimo juose Lietuvos Respublikoje ribojimo, taip pat atsiskaitymų už dalyvavimą nelegalių lošimų organizatorių organizuojamuose lošimuose ir laimėjimų išmokėjimo per Lietuvos Respublikoje veikiančius bankus ar kitas finansų įstaigas ribojimo.

Žodžiu, šita mistinė priežiūros tarnyba darys viską. Bet man dar vienas neaiškumas čia yra – ką reiškia „Lietuvos Respublikoje organizuoti nuotolinius lošimus“?

6. Nuotolinių lošimų organizavimo vieta yra laikoma vieta, kurioje yra lošėjas.

6. Nuotolinis lošimas – lošimas, kuriame lošėjų statymai priimami ir laimėjimai išmokami naudojant ryšio priemones. Nuotoliniams lošimams priskiriami ir lošimai internetu (virtualieji lošimai).

Kitaip tariant, absoliučiai kiekvienas žmogus, kuris internetu dalyvauja kažkokiuose lošimuose, kurie nėra akredituoti šitos mistinės priežiūros tarnybos – sudaro precedentą organizatoriams tapti nelegaliais, jei jie nėra akredituoti Lietuvoje? Tačiau jeigu jie neturi savo nuosavo kazino Lietuvoje – tai jie negali tapti legaliais? Nebent jie legalūs yra kažkur kitur ir vėlgi ta mistinė tarnyba nuspręs juos įteistini, nes jie jau kažkur yra įteisinti?

Gaunas maždaug šitaip: šita azartinių žaidimų priežiūros tarnyba akredituoja žaidimų organizatorius, pati nusistato visą tvarką, pati nustato, kurie lošimai yra nelegalūs, pati įpareigoja dar ir kitas šalis imtis kažkokių tai atitinkamų veiksmų (tarkim bankui blokuoti pavedimus/sąskaitas, svetainių talpinimo įmonei panaikinti svetainę), tame tarpe įpareigoja ir lošimų organizatorius pranešti jai apie lošėjus, kurie neturėtų būti lošėjais, nustato lošimų organizavimo ir informavimo tvarką, atitinkamai ją gali kaip panorėjus keisti, o galiausiai sąrašas lošimų organizatorių, kuriuos ji gali paskelbti nelegaliais yra apribojimas iki… visų pasaulyje egzistuojančių, išskyrus minėtus keletą lietuviškų kaip TonyBet, Orakulas ir pan? Ir galiausiai dar ši tarnyba atsako iš esmės pati sau?

Čia, ponai, aš savo klausimus baigsiu. Labai tikiuosi, kad kažką supratau neteisingai – visgi galbūt čia kokie teisiniai niuansai egzistuoja, kurie reikalauja atitinkamos kompetencijos, nes jeigu supratau teisingai – tai už šitai galėjo balsuoti nebent:

1. Realybėje visiškai nesugebantis orientuotis žmogus.
2. Žmogus, kuris turi alternatyvių motyvų (pavyzdžiui jau minėtas rinkos monopolizavimas/karteliai).
3. Žmogus, kuris gyvenime nėra matęs interneto.

Kito paaiškinimo aš tam neturiu. Ir, iš tiesų, jeigu paskaitytumėt Europos Sąjungos Singapūro centro profesoriaus (Salvatore Casabona) išvadas apie šitus dalykus (rekomenduoju pasiskaityt, kas angliškai suprantat) – tai ten rastumėt panašias mintis apie nacionalinių parlamentų mėginimus reglamentuoti internetinius azartinius lošimus. Štai pavyzdžiui jis rašo:

<..> Viso to [tam tikrų intuityvių numanymų apie šią sferą] rezultatas yra artikuliuotų nacionalinių taisyklių lopų konglomeratas ir reguliacija, kuri skiriasi tarp skirtingų šalių – nuo labai griežtų iki labiau liberalių sistemų. Tai ne tik yra visiškai neefektyvu ir brangu vietos rinkoms, tačiau taip pat sudaro grėsmes lošėjams, kurie neturi aiškių ir suprantamų teisinių rėmų <..>

Svarbu pažymėti, kad kiekvienas taisyklių rinkinys šioje sferoje (nepriklausomai nuo turinio) buvo kruopščiai patikrintas techninės realybės šviešoje ir interneto technologijos niuansų kontekste, kurie gali paremti arba perlipti bet kokius formalius teisinius problemų sprendimo būdus.

Tiesą pasakius, yra netgi pernelyg lengva pateikti įrodymus, kad kiekvienas apsukresnis ir techniškai kompetentingesnis paauglys sugebės apeiti bet kokius nacionalinius normatyvinius interneto lošimų barjerus. <..>

Atsižvelgiant į viską, esmė čia matyt slypi ne normatyviniame kiekvienos šalies interneto lošimų apibrėžtume, tačiau gerokai svarbiau – klausime, ar tradicinis valstybės supremacizmas valdant „apčiuopiamą“ pasaulį vis dar yra adekvatus ir gebantis reguliuoti tai, kas yra neapčiuopiama ir globaliai neturi jokių barjerų, kaip antai internetas.

Žinoma, galima numoti ranka į viską suvokiant, kad visos šitos košės realus pritaikymas bus abejotinas ir neefektyvus, tačiau čia yra keletas labai svarbių niuansų:

• Mūsų seimas ir šiuo atveju visos partijos nediskriminuotinai (su retom išimtim – sąrašą dar kartą galite peržvelgti čia) per naktį sau leido atiduoti institucijai milžiniškus įgaliojimus, praktiškai niekaip neapribojant jų pačių įsipareigojimų.
• Brėžiam pirmą precedentą dėl minėtos interneto kontrolės. Ir ta riba yra neįtikėtinai svarbi. Jeigu jie nuspręs, kad tai pasiteisins – analogiškų tokio piktnaudžiavimo savo galia manifestacijų galime tikėtis daug kur ir dengiantis įvairiais motyvais – kad ir viešosios nuomonės formavimo ir infokarų kontekste.
• Visuomenė nesuvokia šitų klausimų svarbos, nors tai yra neįtikėtinai puikus pavyzdys kiek smarkiai nutolusius nuo realybės, absoliučiai nekompetentingus, vertybiškai įstrigusius baudžiavos Lietuvoje žmones mes renkame.
• Patys politikai nemato jokio noro ar reikalo dirbti, jei visuomenė su botagėliais ir skundais nečiaukši jiems prie nugarų – tik dar vienas argumentas tam, ko galime tikėtis ir iš tokių didelę autonomiją turinčių prievaizdinių institucijų.
• Lyg ir kalbama apie azartinius lošimus, tačiau realybėje šitos pataisos negina nei vieno žmogaus interesų. Tiesiogine to žodžio prasme pasaulyje neegzistuoja nei vienas žmogus, kurį nuo kažko apsaugotų, jam kaip nors padėtų ar kitaip pagerintų gyvenimą šis įstatymo projektas. Vienintelė suinteresuota grupė šiomis pataisomis yra dabartiniai azartinių lošimų „magnatai“, kuriuos šis įstatymas gelbėja nuo konkurencijos.

Siūlau nepamiršti, kad laisvę daug lengviau išsaugoti, nei ją po to atgauti. Ir čia visokiausių prisidenginėjimų ir užkalbėjimų gali būti, kaip ir minėtas profesorius nurodo, kad kartais jie ateina net ir iš religinių naratyvų, bet žmonės turi suprasti, kad tai nieko neturi bendro su morale, tai nieko neturi su azartinių žaidimų prevencija. Ir esmė čia apskritai turėtų būti net ne azartiniuose žaidimuose, o naują precedentą brėžiančioje metodikoje.

Pabaigai paatvirausiu: tai yra kol kas pati didžiausia liberalų sąjūdžio išdavystė. Tokias azartinių lošimų priežiūros tarnybas manau apskritai reikia naikinti (dėl galimų elementarių nusižengimų kištis čia turėtų vartotojų teisės), bet aš suprantu, kad tokia nuomonė gali atrodyti per radikali, ypač tikintiems visokiais Marijos Litanijom kalbančiais abrozdėliais kaip Mantas Adomėnas ir co, kurie apskritai ir sukuria problemas lygioj vietoj. Kaip ten bebūtų, šitai žengia jau gerokai per toli. Liberalas, konservatorius ar socialdemokratas – visi turi eiti į konsensusus, tačiau abejoju, kad įmanomas scenarijus, kur krikdemai balsuoja už siūlymą sudeginti dalį Lietuvos bažnyčių, ar socialdemokratai siūlo uždrausti moterim dirbti. Net ir politiškai nenuovokioje visuomenėje egzistuoja tam tikras, kad ir paviršinis, supratimas apie atitinkamus status quo.
Šį status quo liberalams buvo privalu ginti. Bet vietoj to – jie dar ir prisidėjo prie jo griovimo. Todėl labai nuoširdžiai siūlau kelti šitas diskusijas į viršų kiek įmanoma daugiau, priversti politikus domėtis kokias knopkes jie ten spaudinėja ir bent jau absoliučiai kritiniais momentais vis dėl to skatinti pademonstruoti bent kokį nors, kad ir menką sąryšį su jų deklaruojamom vertybėm ir moralinį integralumą.

Diskleimeris: gyvenime autorius azartiniuose žaidimuose yra dalyvavęs lygiai vieną kartą, kai pastatė (ir laimėjo!) už dabartinį popiežių. Jokių saitų, ryšių, nei tiesioginių, nei netiesioginių, nei net per 67-os kartos pusbrolius, kuriuos teko matyti du kartus gyvenime, su azartinius lošimus organizuojančiom bendruomenėm jis neturi. Azartinius žaidimus vertina labai skeptiškai, tačiau gerbia žmonių laisvę ramų antradienio vakaro su puodeliu kavos prisėdus prie kompiuterio daryti tai, ką jie nori.
P.s. Autorius siūlo Antanui Guogai kuo greičiau viešai „išstoti“ šiais klausimais, nes kitaip atėjus rinkimams, turiu įtarimą, kad visas Liberalų Sąjūdis (ir visiškai pelnytai) gaus gerokai didesnę pamazgų laviną, nei bet kuri kita partija. Su visais taip mėgstamais išgalvotais įvaizdžiais apie liberalizmą – nuo oligarchų iki monopolių ir socialinio neatsakingumo. Vis dėl to neginčytina yra tai, kad jis asmeniškai yra labai smarkiai suinteresuotas tokiais įstatymais. Nespardykit jau ir taip merdėjančio liberalizmo įvaizdžio Lietuvoje. Kai kurie juo vis dar tiki.