Tai buvo granatos. Granatos. Visi cirkininkai kataklikai* protestavo dėl granatų… Tai puikus pavyzdys to, ką padaro tyras fanatizmas. Jūs man, kvailam, paaiškinkite, kur yra logika protestuoti prieš tai, kas neegzistuoja ir yra išgalvota purvasklaidos?
Apie spektaklį
Romeo Castellucci, kartu su teatro festivaliu „Sirenos“, pristatė Lietuvai savo skandalingąjį spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“. Apie tai tikriausiai esate visi girdėję, nes tai buvo visos praeitos savaitės pagrindinė tema. Dėl protestuotojų sukelto ažiotažo nusprendžiau ir aš pamatyti šį kūrinį.
Romeo Castellucci pastatė spektaklį apie tai, kas yra nešnekama viešai. Tai spektaklis apie skaudžius, asmeninius dalykus, kurie yra našta bet kokiam žmogui. Šiame spektaklyje šokiruojančiais vaizdais perteikiamas skausmas, kurį patiria nemaža dalis žmonių, turinčių seną ir sergantį žmogų šeimoje. Nuo senatvės išmatų nebelaikantis spektaklio personažas normaliam žmogui gali sukelti tik užuojautą, bet toli gražu ne pyktį ar panieką kieno nors tikėjimui ar religijai. Protestuotojai, garsiai rėkiantys, jog spektaklis niekina Jėzų ir krikščionybę, pykstasi su sveiku protu ir tokiu savo elgesiu parodo nesuprantantys, prieš ką protestuoja. Manau, kad kiekvienas žmogus, suradęs spektaklyje kažką skausmingai pažįstamo, visa širdimi nesutoleruoja protestuotojų. Toks nepagrįstas rėksnių elgesys skaudina tuos, kurie suprantą spektaklyje atpasakojamą nelaimę. Tai spektaklis, po kurio sunku kalbėti, o kai išeinant iš teatro televizijos žurnalistai pripuola ir paklausia kažko apie vaidinimą ir skandalus, sunku suformuluoti kokias nors logiškas mintis. Tai nuostabus kūrinys, sukeliantis ypač stiprius jausmus ir lengvą šoką, paliekantis žmogų giliuose apmąstymuose.
Mieli fanatizmu sergantys tikintieji: spektaklis neįžeidinėja krikščionybės. Spektaklis yra apie pasirinkimą, apie atsidavimą Ganytojui, apie žmogaus pakantumą krizinėje situacijoje. Apie tai, kiek galima turėti kantrybės remtis į tikėjimą, kuris tau nė kiek nepadeda pergyventi tikro siaubo.
Toliau neinterpretuosiu, nes neturiu tam kompetencijos. Eidamas į spektaklį galvojau, jog mano išankstinis nusistatymas prieš krikščionybę man trukdys objektyviai pažvelgti į tai, kas vyksta scenoje. Dar slapčia bijojau, jog spektaklis iš tiesų bus prasta nesąmonė, garsi tik dėl provokacijų. Bet tai nepasitvirtino. Buvau labai stipriai nustebintas, kai supratau, jog spektaklis yra apie žmonių išgyvenamą skausmą, o religija jame atlieka tik antraplanį veiksmą. Prancūzijos vyskupo pasakymas, jog spektaklis yra „giliai krikščioniškas“ pasirodė visiškai netikslus. Tai dar vienas krikščioniškas meno interpretavimas, kuris visiškai prasilenkia su realybe. Aišku, kiekvienas šiame spektaklyje gali atrasti kažką savo ir skirtingai suinterpretuoti paskutines 10 minučių. Tačiau esminė spektaklio mintis: artimųjų skausmas.
Kad ir ką sakysiu apie spektaklį, vis tiek oponentai tai laikys mano anti-krikščioniško požiūrio sukeltomis mintimis. Todėl sėdėdamas teatre supratau, kaip galiu objektyviai įvertinti spektaklį nepiršdamas savo nuomonės: pagal savo mamos, kurią pasikviečiau į šį spektaklį, reakciją. Mano mama – absoliučiai mandagus, išsilavinęs, kultūringas žmogus (dažnai besibaisintis savo sūnaus vėjavaikišku elgesiu :) ). Joks kataklikas jos neapkaltins nepagarba tikėjimui ar religijai. Nereliginga, tačiau man kiekvieną savaitę atskaitanti po moralą už religijos negerbimą ir burnojimą ant kunigų. Be to, mano mamos kultūrinis išprusimas – nesuvokiamai didelis; kalbant apie teatrą, mažai teatro kritikų ir žinovų galėtų pasigirti tokiu giliu ir plačiu teatro pažinimu. Todėl žiūrėdamas spektaklį užtikrintai žinojau vieną dalyką – jei šalia sėdinti mama labiausiai įtemptose spektaklio vietose braukia ašaras – reiškia spektaklis prisiekusiam teatralui sukelia tikrų tikriausią katarsį. Ir tai visiška tiesa, nes spektaklis apstulbina. Prispaudžia savo sunkumu ir neleidžia atsitokėti dar ilgai.
Liūdnesni aplinkiniai dalykai: krikščioniškas košmaras
Šis spektaklis sukėlė tikrą kataklikų* klizmą Lietuvoje. Adresuoju įrašą katalikams, nes kitų krikščioniškų konfesijų atstovai viešai, rodos, nepasisakė. Kai buvo paskleistas gandas, jog spektaklyje į Jėzaus portretą mėtomos išmatos, atsidavę politikos, internetiniai ir jauni kataklikai bei visokie pavieniai nuprotėjėliai puolė protestuoti prieš spektaklį ir visomis išgalėmis mėgino jį uždrausti. Nesiplėsiu, manau, kad visi apie tai girdėjote. Pasakysiu tik tiek, jog joks žmogus ar organizacija neturi teisės uždrausti nei vienos meno formos atsižvelgdami į savo tikėjimą. Tikėjimas yra visiškai asmeninis dalykas, todėl savo asmeniui jį ir pasilaikykite. Jūsų Mesijas kitiems yra apskritai nereikšmingas objektas, todėl neturite teisės nurodinėti, kaip jį reikia traktuoti. You are not my shepherd.
Eidamas į spektaklį atsiribojau nuo bet kokios išankstinės informacijos apie spektaklį, todėl nežinojau, jog šeštadienį prie Dramos teatro protestavo minia keistuolių. Nuotaika labai pakilo, kai sekmadienį pamačiau tokį fantastišką vaizdą:
Vaikštau į teatrą nuo dvylikos metų, ir dar niekada gyvenime nemačiau tokio gero cirko. Papildomas spektaklis prieš pagrindinį :)) Prie kasų meldėsi ir giedojo bobučių ratelis. Prie gatvės stovėjo moterytės su rožančiais ir po nosimi kalbėjo poterius. Narkotikų užvalgiusi ir neaišku ką šnekanti mergina laikė plakatą „Kastelučis – satanistas“. Sena močiutė šlovino Abramikienę ir šalino Gelūną iš pareigų. Pirmą kartą einant į teatrą apsauga tikrino taip nuodugniai, kaip net netikrina einant į koncertus. Über linksma :) Kaip sakė teatro darbuotojai, šeštadienį spektaklis labai nusisekė, nes pro šią minią prasiveržę žmonės į spektaklį atėjo labai pralinksmėję. Sekmadienį – irgi panašiai, nuotaikos buvo puikios.
Kad būtų linksmiau, suklijavau jums video iš įvykio vietos:
Atkreipkite dėmesį, kaip 1:34 Dainius Gavenonis merginos paklausia „O čia humoras ar jūs rimtai?“ ir kokia jo reakcija į atsakymą :)))
Aišku, linksmumai baigiasi tada, kai „pagarbos reikalaujantys krikščionys“ tampa nesveikais debilais. Galima protestuoti, rėkauti – tai nėra blogai, visi turi teisę. Tačiau negalima peržengti ribų. Kalbu apie tokius, kaip Buškevičius, kurie bando kelti paniką pradėdami temą apie sprogdinimus, ir apie tuos, kurie žiūrovus apmėtė kiaušiniais. Ponai, jūs esate kuo natūraliausi ligoniai ir jums reikia gydytis.
Todėl noriu pasveikinti tuos, kurie visomis jėgomis prisidėjo prie šio nepagrįsto idiotizmo skatinimo. Pirmiausia, už „pažangią Lietuvą“ rinkimuose agituojančią Viliją Aleknaitę-Abramikienę, kuri labai norėjo pabūti lietuviškuoju talibanu ir mėgino Seime priimti rezoliuciją, uždrausiančią laisvą meno raišką Lietuvoje (ir sukėlė tokį cirką, jog net konservatorių rėmėjai slėpė akis). Dar noriu pasveikinti internetinių kataklikų atstovą nacionalistą Blogerį Zeppelinusą, kuriam asmeniškai ir aiškiai du kartus pasakiau, kad spektaklyje į Jėzaus veidą išmatos nemėtomos, tačiau jis vis tiek parašė tokį įrašą (tobulas „nieko negirdžiu, nieko nematau, ir labai pykstu“ pavyzdys). Taip pat kažkokį niekam nežinomą nykų poetą Edmondą Kelmicką, kuris spektaklį išradingai pavadino kultūrine pedofilija ir tokiu būdu mane, mano mamą ir šimtus žmonių išvadino pedofilais. Primena Garliavą. Martyną Pilkį, protestų organizatorių, šiame tinklaraštyje jau gerai žinomą kataklinį ateitininką, kuris, suvokdamas, jog protestavo prieš neegzistuojančius dalykus, pareiškė, jog „savo protestais pasiekė to, jog Lietuvoje buvo rodoma švelnesnė spektaklio versija“ (kas yra visiškai absurdiška mintis, ir tai matosi Youtubeesančiuose video, kuriuose scenografija visuomet ta pati). Ir, aišku, noriu pasveikinti visus sveikus, nesveikus, puspročius ir pilnapročius katalikus ir krikščionis, kurie išėjo į gatves ir viešai visai Lietuvai rodė savo kliedesiais (tikrų tikriausiais nepagrįstais kliedesiais) paremtą nuomonę apie spektaklį, kurio jie net nebuvo matę, ir, dabar jau žinome, jog net nebuvo apie jį skaitę. Aš tikiu, kad visi šie lengvojo ir taikaus kataklikinio „talibano“ atstovai dabar suras kitokių priežasčių, kodėl reikia nekęsti spektaklio. Tačiau faktas yra faktas: visi šie žmonės protestavo prieš tuos veiksmus, kurių spektaklyje net nebuvo. Realybėje pasiklydę žmonės.
– – –
* „Kataklikai“ – juokingesnis terminas apibūdinti žmones, kurie nėra normalūs katalikai, o labiau fanatikai. Tokie katalikai, kaip šie žmonės, teršia tikrų, normalių, tolerantiškų, šiuolaikinių katalikų vardą. Tai tarsi taikusis, lengvasis talibanas – šie kataklikai darys ką nori, kad jų tikėjimas būtų įgrūstas visiems į veidą ir kiekvienas šia žeme vaikščiojantis žmogelis paisys jų norų, nurodymų ir taisyklių, kurios nustatomos pagal jų tikėjimą ir religiją. Kaip tikrasis talibanas sugriovė pasitikėjimą musulmonais ir jų religiją pavertė agresijos simboliu, taip tokie kataklikai griauna pasitikėjimą katalikybe. Ir ačiū jiems už tai.
Originalus įrašas tinklraštyje Buržujaus rašinėliai
