Beveik 12 metų praleidau dirbdamas valstybės tarnyboje. Labai mėgau šį darbą. Ir, atrodo, stengiausi daryti kuo daugiau, kuo greičiau, kuo efektyviau. Bet kai dabar matau labai dažnai “linksniuojamus” valstybės tarnautojus, neretai apima keistas jausmas. Už ką mes jų taip nekenčiame? Visų.
Visų pirma, mane erzina nuolatinis apibendrinimas, kad valstybės tarnautojai vadinami visokiais blogiukais – kyšininkais, tinginiais ir pan. Tai sklinda ir ir iš politkų, ir iš žiniasklaidos, ir iš daugybės kitų viusomenės grupių.
Todėl vis galvojau, kodėl mes valstybės tarnautojams keliame kartais beveik nerealius reikalavimus? Norime idelaus ir tobulo specialisto, beveik švento žmogaus visru ir visada. Na žinoma, už kuo mažesnę algą. Aš net surašiau “idealaus” valstybės tarnautojo savybes:
“Dirba 24val. per parą 7 dienas per savaitę, be jokių atostogų ir išeiginių.
Dirba už minimlaų ar net be jokio atlyginimo.
Kompetetingi visais klausimais.
Niekuomet neklysta, o už menkiausią klaidą sodinami į kalėjimą ir dar iki teismo sprendimo metami iš darbo.
Suinteresuoto žmogaus (organizacijos) interesas svarbiau už įstatymus.”
Žinoma, kike kitokias savybes valstybės tarnautojui priskiria Valstybės tarnybos įstatymas:
“Įstatymų viršenybės,
teisėtumo,
lygiateisiškumo,
lojalumo,
politinio neutralumo,
skaidrumo,
atsakomybės už priimtus sprendimus,
karjeros ir tarnybinio bendradarbiavimo principais.”
Viskas čia būtų gal ir gerai. Jei tik tiek ir tebūtų. Bet, kodėl visai kitokios savybės surašytos į valstybės tarnautojų etikos kodeksą:
“1. pagarba žmogui ir valstybei.
2. teisingumas.
3. nesavanaudiškumas.
4. padorumas.
5. nešališkumas.
6. atsakomybė.
7. viešumas.
8. pavyzdingumas.”
Kas man gali atsakyti, ką turi daryti valstybės tarnautojas, jei mato, kad Seime teisėtai priimtas įstatymas demonstruoja nepagarbą žmogui ir visai valstybei ir yra neteisingas? Ar net prieštarauja Konstitucijai. O kaip išlikti padoriu, jei būdamas lojalus Vyriausybės ar Seimo narių nurodymams matai, jog siūlomi jų sprendimai kurioje nors socialiai jautrioje srityje akivaizdžiai prasilenkia su bet kokiu padorumu? Gali net iki šizofrenijos prieiti – juk teisėtumas ir teisingumas labai dažnai yra skirtingose barikadų pusėse. Kaip Garliavoje. Tai kurią pusę palaikyti?
Na o jei kam atrodo, kad tokių reikalavimų dar per maža valstybės tarnautojui, siūlau paskaityti papildomus, niekur įstatymuose nesurašytus bet viešai premjero Andriaus Kubiliaus paskelbtus papildomus 5 reikalavimus:
“Valstybės tarnautojas turi pasižymėti penkiomis esminėmis savybėmis, kurias priimdamas žmones į darbą pabrėžia ir buvęs „General Electric“ vadovas Jackas Welchas – energija, mokėjimas šia energija užkrėsti aplinkinius, gebėjimas priimti greitus ir ryžtingus sprendimus, puikus sprendimų įgyvendinimas bei aistra.“
Norisi tik paklausti, o ar valstybė pasiryžusi tinkamai atlyginti už tokį darbą tokiomis savybėmis pasižymintį žmogų? O ar poliitkai tokių kvalifikuotų tarnautojų nemėtys iš darbo iš pavydo ar už neįtikusias politines nuostatas, ne tokius ir ne ten radėtus tyrimus?
Kažkaip šiame kontekste prisiminiau vieną interviu su politologu ir buvusiu valstybės tarnautoju Lauru Bieliniu. Tiesa, šios jo tezės atsirado viešumoje tik tada, kai jis pats paliko valstybės tarnybą:
“Sakyti, kad savivaldybės ir Vyriausybė neįgyvendina tų dalykų, kuriuos jau seniausiai buvo pažadėjusios, – savotiškas veidmainiavimas. Vyriausybė daro daug ką, savivaldybės – taip pat. Tačiau mes, kaip visi normalūs žmonės, norime daugiau. Ir aš pats esu iš tų norinčiųjų ir reikalaujančiųjų, vis dėlto pripažinkime, kad dalis mūsų pretenzijų yra dirbtinės.”
Todėl turiu pripažinti, kad dvilypis politikų noras – sustiprinti savo įtaką biurokratijai ir kartu išvengti atsakomybės už biurokratijos veiklą – viešojo administravimo sistemą vis dažniau daro politizuotą. Ir nėra ten jokių realių garantijų ar bent pagarbos žmogaus teisėms.
Originalus įrašas tinklaraštyje Dainius Radzevičius
