Aš gyvenu nuostabiais laikais, kai galiu rinktis, kokia kultūra priimtinesnė mano asmenybei, kokius filmus noriu žiurėti, kokią muziką klausyti, kokias knygas skaityti …
Galiu turėti savo nuomonę ir ją argumentuotai reikšti, nekreipdamas dėmesio į iš pykčio sprogstančių komentatorių troškimą mane nutildyti, o idėjas sunaikinti. Ir niekas taip gerai neapibendrina tos atsakingos laisvės ir didelių galimybių, kaip tas saldus, burnoje tirpstantis pavadinimas –Jungtinės Amerikos Valstijos. Nes JAV tai daugiau nei valstybė, tai – laisvės idėja, kurią tokie žmonės kaip Thomas Jefferson ar George Washington pavertė realybe. Negalima sakyti, kad JAV iš karto po Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo tapo pavyzdžiu visam pasauliui, joje klestėjo vergija, pilietinis nepaklusnumas ir visuomenės susiskaldymas … Bet kai kalbame apie Atėnų demokratiją, mes puikiai žinome jos trūkumus, kad ji lietė tik laisvuosius piliečius (vyrus, sulaukusius 18 metų), tačiau mūsų laikais šis antikinis projektas išsivystė į veiksmingiausią politinę sistemą. Panašiai vyko ir JAV projekto tobulėjimas, net ir sunkiausiomis valstybei akimirkomis nepamirštant, dėl kokių idealų ši valstybė buvo sukurta. Laikui bėgant, šis Laisvės imperijos projektas pasirodė patvaresnis už kitas valstybes ir pradėjo daryti įtaka visam pasauliui, neaplenkdamas ir dar balanos gadynėje sėdėjusios Lietuvos. XIXa. pabaigoje dalis lietuvių, ieškojusių galimybės gyventi laisvai, dirbti ir praturtėti pradėjo keliauti į Ameriką. Bet ne visų valstietiškas protas gebėjo suvaldyti laisvės idėją ir suprasti Amerikos unikalumo. Geriausias pavyzdys čia būtų lietuvių literatūros klasikės Žemaitės, kuri buvo išvykusi rinkti lėšų ir labdaros į JAV, požiūris.
Amerikos tema Žemaitės kūryboje pirmą kartą užfiksuota 1903 m. knygelėje „Nelaimingi vaikai“, kur pasakojama istorija, kaip dėl sunkių ekonominių, socialinių, politinių sąlygų tėvai palieka Lietuvoje vienus vaikus be globos. Į vaiko lūpas Žemaitė įdeda tokius žodžius: „Amerikas tas baisus, turbūt, žvėris, kuris gyvus žmones ryja… Kokie jo dantys, kokie nasrai, gerklė… kaip šulinė, kur prarija žmogų… Ėmiau verkti, bijoti to Ameriko, kur tėtulėlį prarijo ir tiek vargo mamaitei padarė“. Turbūt ir nereikia sakyti, kad Žemaitė Amerikoje nepritapo. Deja, bet dalis lietuvių dar ir dabar yra užstrigę to Žemaitės vaikelio stadijoje. Kalbu čia apie tuos, kurie iki šiol burba, kad amerikietiški filmai nedvasingi, maistas plastikinis, o šypsenos dirbtinės. Tai tie patys, kuriems dvasingiausia yra Mosfilmprodukcija, skaniausia – tarybinė dešra, o auksinius dantis jie šiepia tik matydami ekrane Zadornovą ar griūdami bėgdami įteikti gėlių Filiai Kirkorovui. Jie serga nepagydoma baime Amerikai ir tam, ką ji reprezentuoja, mat taip juos išauklėjo sovietinis laikotarpis. O tokių pareigingų spaliukų masė, turinti balsavimo teisę, nepraleidžia progos išsirinkti iš savo tarpo pareigingiausius atstovus ir nusiųsti juos reprezentuoti valstybės.
„Mes turime galvoti apie savo žmones, Amerika nuo mūsų labai toli. Reikia pasirūpinti savo žmonėmis. Su Rusija mes turime labai glaudžius ekonominius ryšius. Perkame dujas, labai daug dujų ir elektrą ir naftą. Tas bendradarbiavimas mums labai daug duoda. Mes nuo Amerikos dujų neprisijungsime“, – byloja naujasis Seimo pirmininkas V.Gedvilas. Deja, bet V. Gedvilo mąstymo atveju kalbėti apie sovietų okupacijos žalą jau beviltiška, jos jau nekompensuos nei rimtas postas, nei gauta užsienio patirtis. Jis jau niekada nepamatys to, kad šiuo metu Amerika kaip niekada arti Lietuvos ir kad jos kultūra yra persmelkusi visų laisvesnio mąstymo žmonių kasdienybę.
Yra ir tokių, kaip anoks rūstus ir ūsuotas mūsų geografinis kaimynas Aliaksandras Lukašenka, kurie vis dar mato dvipolį pasaulį, kuriame varžosi JAV ir Rusija (kuri, aišku, atstovauja gėrio jėgas, mat joje viskas tikra, paprasta ir nuoširdu). Šie dvasios paleckiai gali neužsičiaupdami tarškėti apie tai, kaip Rusija atsveria JAV galybę ir kad pasaulio geopolitinis žemėlapis yra dalinamas į amerikiečių „okupuotas“ ar „ekonomiškai pavergtas“ valstybes ir tas, kurias geranoriškai savo ištekliais gelbsti Rusija. Akivaizdu, kad tokios kalbos dažniausiai yra skatinamos būtent geranoriškojo Rusijos finansavimo, mat jai vis dar svarbu įsivaizduoti, kad Šaltasis karas nepraloštas ir ji vis dar esanti pasaulio galybe, ar bent jau, kad tokia ji atrodytų mums. Ir niekas taip nedrasko jų bailių širdžių, kaip JAV prezidento G.W. Bush‘o žodžiai ištarti Vilniuje, iš karto po NATO valstybių vadovų susitikimo Prahoje ir dokumentų pasirašymo dėl NATO plėtros, kad „kiekvienas Lietuvos priešas nuo šiol bus laikomas ir JAV priešu“.
Ir tie verksniai, kurie skundžiasi, kad Lietuvoje nebelieka lietuviškumo, kad aplink vis daugėja anglų kalbos ar amerikietiškos kultūros simbolių, pats laikas laikas jums suprasti, kad kuo arčiau Amerikos būsime, kuo greičiau įsileisime ją į savo širdis ir protus, tuo modernesnė ir labiau civilizuota bus mūsų valstybė, tuo daugiau laisvės ir galimybių bus būti lietuviais ir nieko neprarandant skleisti savo kultūrinę tapatybę, nebe šiaudinėje troboje, o nuolat kintančiame Vakarų pasaulyje.
Originalus įrašas tinklaraštyje Paulius Gritenas. Pastabos kvailybei
