Kovo 3 d. (ketvirtadienį) 18 val. VšĮ „Šešios stygos“ kviečia į gitarų muzikos vakarą „Akustinės spalvos“ Kauno menininkų namuose. Koncerte išgirsite trijų Lietuvoje gerai žinomų gitaristų Agniaus Rušio (akustinė solo gitara), Evaldo Dabašinsko (džiazo ritminė akustinė gitara) ir Juliaus Brazaičio (bosinė akustinė gitara) atliekamus kūrinius.
Agnius Rušys koncertuoja nuo 1996 metų. Įvairiuose Lietuvos miestuose A. Rušys yra surengęs ne vieną įvairios tematikos renginį. Vienas iš jų – klausytojų pripažinimą pelniusios „Bardų naktys“.
2004 metais Kaune gitaros mokytojas A. Rušys įsteigė VšĮ „Šešios stygos“. VšĮ gitaros studijoje mokoma akustinės ir klasikinės gitaros pagrindų: improvizacijos meno, klasikinių ir džiazo kūrinių. „Šešios stygos“ yra surengusi nemažai klasikinės gitaros koncertų, kuriuose grojo garsus Baltijos šalių gitaros virtuozas Valdemaras Mikuckis.
Julius Brazaitis – bosinės gitaros virtuozas, pirmosios roko grupės Lietuvoje „Gintarėliai“ gitaristas, daug metų grojęs ir legendiniame orkestre „Oktava“. J. Brazaitis sėkmingai koncertuoja nuo 1968 m.
Evaldas Dabašinskas – puikus pedagogas, muzikantas, vokiečių kalbos žinovas, festivalio „Baltos naktys“ globėjas ir dalyvis, Kazlų Rūdos šviesulys, dalyvavęs įvairiuose muzikiniuose projektuose Vokietijoje bei Lenkijoje.
Bilietus (kaina – 15 Lt) galima įsigyti Kauno menininkų namų Mūzų svetainėje (I–IV 10–13 val., 14–17 val., V 10–13 val., 14–16 val.), taip pat visose TIKETA kasose. Informacija tel. (8–37) 22 31 44, www.kmn.lt.
Kovo 7 d. bus atidaryta Vladimiro Beresniovo (Vlaberio) koliažų paroda „Spalvų nuotykiai”.
Vlaberis – gerai žinomas humoristikos meistras – išgarsėjo dar sovietmečiu, drąsiai dalyvaudamas tarptautinėse karikatūrų parodose. Jis yra bene aktyviausias neformalaus kauniškių „Šaipokų“ klubo narys.
Vlaberio humoristiniai piešiniai pasižymi mąslumu, absurdo elementais. Dailininkas produktyviai dirba dar keliuose dailės baruose: mėgsta tapyti (akvarelė, tempera, aliejus), apipavidalina knygas (rekordiškai daug), piešia ekslibrisus, įvairius kitus ženklus. Nauja Vlaberio aistra – koliažai. Juose dailininkas mėgaujasi, džiaugiasi, žaidžia spalvomis, suteikia įvairiausių formų ir pavidalų, bet nesiekia stebinti ar dirginti. Koliažų autorius tikisi, kad atras savo meninės jausenos giminaičių, bendraminčių. Paroda veiks iki balandžio 1 d. Įėjimas nemokamas.
Kovo 7 d. (pirmadienį) 18 val. vakaras „Mona šėrdės, tova šėrdės – tagul būn vėina šėrdės“, skirtas Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės 125-osioms gimimo metinėms. Rašytojos S. Čiurlionienės-Kymantaitė kūrinius žemaitiškai skaitys Doloresa Kazragytė, Stefa Navardaitienė, Laima Rupšytė-Strazdauskienė, Liucija Zorūbaitė, Andrius Žiurauskas. Prisiminimais apie močiutę dalinsis Čiurlionių vaikaitė Dalia Ona Zubovaitė-Palukaitienė. Vakarą ves aktorius Egidijus Stancikas. Įėjimas nemokamas.
Apie Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę
Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė gimė 1886 m. kovo 13 d. Joniškyje. Mokėsi Peterburgo, Rygos gimnazijose, studijavo Krokuvos universitete. Jos amžininkai Sofiją prisimena kaip aristokratiškai šaltoką, išdidžią, mažakalbę, bet kartu patrauklią, išmintingą moterį.
Pirmoji S. Čiurlionienės-Kymantaitės publikacija pasirodė 1905 m. „Lietuvių laikraštyje“, o nuo 1907 m. ji tapo viena ryškiausių „Vilties“ redakcijos literačių. Tais pačiais metais jaunoji rašytoja susipažino su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu. 1909 m. pora susituokė.
Svarbus bendras S. Čiurlionienės-Kymantaitės ir jos sutuoktinio darbas buvo 1910 m. išleista kritikos knyga almanache „Lietuva“, skelbianti naują požiūrį į lietuvišką meną. 1911 m. mirus M. K. Čiurlioniui, Sofija su dukra Danute apsigyveno Kaune.
Nepriklausomybės laikotarpiu pasirodė S. Kymantaitės-Čiurlionienės pjesės, kurios buvo pastatytos įvairių Lietuvos teatrų scenose. Tuo pat metu pasirodė ir apsakymai, poemos, romanas, straipsniai spaudoje. Ji dėstė lietuvių kalbą Kauno universitete, organizavo garsiuosius kalbos šeštadienius, iš kurių vėliau išaugo žurnalas „Gimtoji kalba“. S. Čiurlionienė-Kymantaitė nenuleido rankų ir sovietmečiu: išliko patriotė, šelpė tremtinius, siekė perduoti jaunimui tautos praeities dvasią. Negalėdama kritikuoti atvirai, ėmėsi rašyti satyrą.
S. Čiurlionienė-Kymantaitė mirė 1958 m. gruodžio 1 dieną Kaune, palaidota Petrašiūnų kapinėse.
