Socialinių prekybos centrų tinklo įsteigimas galėtų žymiai palengvinti skurdžiai gyvenančių Lietuvos gyventojų dalią. Pagal minimalios mėnesines algos dydį Lietuva visoje Europos Sąjungoje užima gėdingą priešpaskutinę vietą. Nepaisant to, būtent pas mus Lietuvoje būtiniausieji maisto produktai brangsta sparčiausiais tempais.
Pažvelgus į tarptautinę statistiką tampa akivaizdu, jog už tokius pirmos būtinybes maisto produktus kaip, pavyzdžiui, pienas, cukrus arba kiaušiniai Lietuvos gyventojai moka kur kas daugiau už lenkus, britus arba airius. Nelengva patikėti, bet šiandien eilinis Airijos gyventojas, kurio minimalios mėnesines algos dydis viršija penkis tūkstančius litų, už vieną vištos kiaušinių dešimtį sumoka 0,39 centais mažiau nei Lietuvos dirbantysis. O štai Didžiojoje Britanijoje vienas kilogramas cukraus kainuoja net 1,03 Lt pigiau nei Lietuvoje.
Visi žino jog kiekvienas maisto prekių pabrangimas skaudžiausiai atsiliepia mažas mėnesines pajamas turintiems Lietuvos gyventojams. Labdaros organizacijos maisto bankas duomenimis, šiandien Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyvena kas penktas Lietuvos gyventojas. Tai dažniausiai vienišos mamos, gausios šeimos, likimo valiai palikti bedarbiai ir vieniši senuoliai. Tokie žmones, eidami į parduotuvę, privalo apsispręsti – kaip pasielgti? Arba už penkis litus nupirkti mažą mėsos gabaliuką, arba už tris su puse lito įsigyti grikių košes pakuotę. O likusius pinigus atidėti kitam kartui.
Ar verta stebėtis, jog šiandien, vos suspėję gauti brandos atestatus, jauni Lietuvos piliečiai nieko nelaukdami kraunasi lagaminus ir išvyksta dirbti bei gyventi į turtingas Europos šalis? Vargu. Šitie jaunuoliai bei merginos į užsienį bėga ne todėl, kad nemyli savo tėvinės, o todėl, jog jie tiesiog nenori gyventi skurde. Jie nenori gyventi nuo atlyginimo iki atlyginimo, jiems iki gyvo kaulo įgriso klausytis Kubiliaus vyriausybės pasakėčių apie neva sparčiais tempais augančią Lietuvos ekonomiką ir šviesią Lietuvos valstybės ateitį. Apmaudu, bet nei fiziko diplomą turintis ministras pirmininkas Andrius Kubilius, nei prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri, 2001 metais eidama Lietuvos finansų ministrės pareigas, vos už šešiasdešimt milijonus litų padovanojo švedams Lietuvos taupomąjį banką, to kol kas nesuprato. Taip jau susiklostė, kad dabartiniai ir buvusieji mūsų šalies vadovai gyvena uždarame savo pasaulyje, o apie skurdžiai gyvenantį liaudį, kuri nuolat kažko nori ir kuriai visą laiką kažkas nepatinka, prisimenama tik eilinių savivaldybių tarybų, seimo, respublikos prezidento arba Europos parlamento rinkimų išvakarėse.
Tačiau palikime ramybėje nei gėdos, nei sąžinės neturinčius politikus. Geriau pagalvokime, kaip mūsų valstybė galėtų žymiai palengvinti skurstančiųjų Lietuvos žmonių dalią. Kokių veiksmų reikia imtis, kad minimalią mėnesinę algą arba žeminančiai mažą senatvės pensiją gaunantis Lietuvos gyventojas galėtų sutaupyti nors porą šimtų litų per mėnesį ir atidėti juos juodai dienai?
Mano nuomone, minimalias mėnesines pajamas gaunančių Lietuvos žmonių padėtį galėtų pagerinti vadinamųjų socialinių parduotuvių atsiradimas Lietuvoje. Tokiose nepasiturintiems asmenims skirtose parduotuvėse galėtų būti parduodami maisto produktai su pasibaigusiu galiojimu, kurie dabar yra tiesiog išmetami į šiukšlyną arba atiduodami perdirbti. Tai išeitų į naudą ne tik pinigų neturintiems Lietuvos gyventojams, bet ir patiems mūsų šalies prekybos tinklams. Kadangi dabar už nurašytų pieno ir mėsos gaminių išvežimą prekybos centrai RIMI, IKI bei MAXIMA nurašytų maisto produktų išvežimu užsiimančiai uždarajai akcinei bendrovei „Antagutė“ turi mokėti nemažus pinigus.
Šiandien Vilniaus mieste veikia socialinė parduotuvė „Sočiai“. Į ją užšukęs asmuo vos už keturis litus gali nupirkti duonos ir batono kepalą, vieną kilogramą daržovių bei vaisių, vieną litrą pieno, pakelį varškės ir net sausainių dėžutę. Viskas būtų puiku, jei ne viena aplinkybė. Šioje parduotuvėje gali apsipirkti gana siauras žmonių ratas. Taip yra todėl, kad. negalėdami patenkinti visų skurdžiai gyvenančių sostinės gyventojų poreikių, parduotuvės „Sočiai“ įkūrėjai, pasikvietę į pagalbą Vilniaus miesto savivaldybės socialinės apsaugos skyrių, privalo sudarinėti nuolatinių klientų sąrašus. O šitie sąrašai yra tvirtinami ir peržiūrimi vos vieną kartą per tris mėnesius.
Todėl šio prekybos centro paslaugomis gali pasinaudoti net toli gražu ne kiekvienas paskutinius centus skaičiuojantis Vilniaus miesto gyventojas, jau nešnekant apie kituose mūsų krašto miestose ar gyvenvietėse gyvenančius žmones.
O juk tokios nepasiturintiems žmonėms skirtos parduotuvės galėtų veikti kiekviename Lietuvos mieste, kuriame yra nors vienas stambus prekybos centras, nes RIMI, MAXIMA ir IKI parduotuvėse kiekvieną dieną atliekami maisto prekių nurašymai.
Nors tokių socialinių prekybos centrų atsiradimui Lietuvoje greičiausiai pritartų dauguma Lietuvos gyventojų, tačiau jiems gali sutrukdyti mūsų šalies politikų išdidumas ir nenoras prisipažinti, jog jie –,apie patriotizmą ir aukštas materijas nuolat šnekantys karjeristai – yra nepajėgūs pasirūpinti savo šalies gyventojais.
Šiandien Lietuvos valstybės tarptautinio įvaizdžio palaikymui Lietuvos vyriausybė kiekvienais metais išleidžia apie šešiasdešimt milijonų litų. Socialiai remtiniems žmonėms skirtų prekybos centrų tinklo įsteigimui to neabejotinai pakaktų. Tačiau tokie centrai, valdžios nuomone, kenktų valstybės įvaizdžiui. Kiekvienas į Lietuvą atvykęs verslininkas drąsiai galėtų paklausti mūsų valdžios atstovų: „Apie kokį patrauklų tarptautinį įvaizdį kalbate, jeigu dauguma jūsų šalies piliečių nuolat perka skurdžiai gyvenantiems asmenims skirtose parduotuvėse?“ Tokių nepatogių klausimų mūsų šalies valdovai labai nemėgsta ir bijo.
