François Rabelais. Gargantiua ir Pantagriuelis. Romanas.

Iš prancūzų k. vertė Dominykas Urbas. K.: Jotema, 2011. 736 p.

Sudėtinga kalbėti apie knygų perleidimus, juo labiau jei tai XVI a. autoriaus kūrinys. Visgi kartkartėmis ateina tokios dienos, kai norisi šį bei tą parašyti ne tik apie naujus romanus ar amžinai perspektyvius Lietuvos autorius, bet ir apie niekaip nenumirštančią klasiką, ypač linksniuojamą mokykloje ir universitete. Dėl suprantamų priežasčių labiau gilinsiuosi į knygos leidimo aplinkybes, prasmę, simboliką, kitus šalutinius dalykus, mažiau – į paties teksto pirminę vertę.

Ketvirtąja laida pažymėtam romanui tarsi jau ir nereikia papildomo, pridėtinio kvestionavimo. Gal ir ne visi jį skaitę, bet tikrai bent kartą kitą apie jį girdėję, ištarę šį keistą žodžių junginį, milžinų vardus. Pamenu, jį bent iš dalies reikėjo skaityti ir mokykloje, tačiau negalėčiau pasakyti, kad tai buvo pats smagiausias skaitalas. Tuo metu buvo įdomesnė net Žemaitės „Marti“.

„Rablė veikalas – tai kandžios kritikos, neišsenkamo liaudiško humoro, ironijos, gilios išminties ir gyvenimo filosofinio supratimo persmelktas Renesanso epochos šedevras. Pasakodamas apie dviejų karalių milžinų Gargantiua ir jo sūnaus Pantagriuelio gyvenimą ir žygius, autorius naudojo daug pasakos, alegorijos, tuometinio liaudies folkloro bei mitologijos motyvų ir tokiu originaliu būdu savaip atskleidė žmogiškosios egzistencijos prasmę.“

Taigi leidėjai anotacijoje pasitelkia ironijos ir humoro samplaiką, vedančią knygą iki pat skaitytojų širdelių. Tiesą sakant, yra tekę skaityti ne vieną panašiai pristatytą knygą, ir čia „Gargantiua ir Pantagriuelis“ nėra išsiskiriantis kūrinys. Tiesiog trūksta sąsajų tarp Rabelais ir mūsų laikų. Norėdamas, žinoma, gali užsiimti pritempinėjimais ir vadinti knygoje aprašytus dalykus itin artimais ir giminiškais šiandieninio pasaulio negerovėms, karams, išdavystėms, apskritai – problemoms. Kad ir kaip ten, pasijusi ne ką geriau nei savaitę mokęs žiurkėną kalbėti.

Pripažinkime, vargu ar kas nors ims ir susidomėjęs perskaitys visus septynis šimtus trisdešimt šešis puslapius. Juolab kad čia vis dėlto ne Dostojevskis ar Bulgakovas. Rabelais sunkiau sekasi įtraukti į tekstą. Tiksliau, jis ne šiuolaikiškas. Pamfletiški ritmai kabins tik negausių profesoriukų ausų membranas. Knyga taip pat tinkama dovanoti vaikams: pasakos ir milžinai turėtų suveikti. Tuo tarpu jaunimas tokias net už Denis Diderot senesnes pasakėles iškeis kad ir į Erazmo Roterdamiečio „Pagiriamąjį žodį kvailystei“ („Vaga“, 2011) – jei ne modernesnę, tai bent daug kartų plonesnę knygą.

Kažin ar gali būti kas nors geriau Renesanso knygai, nei būti aptrauktai kietu viršeliu. Suprask, turėtų atlaikyti pusę amžiaus iki kito leidimo. Palaiminčiau ir jos formatą (17´24 cm), vis dėlto šriftas infantiliai didelis, o pats dizainas galėtų būti kur kas gaivesnis, net atsižvelgiant į tai, kad norėta atkurti ar imituoti renesanso stiliuką. Tai naują knygą susendina ir paverčia ankstesnių leidimų klonu.

Leidykla „Jotema“ ne pirmą kartą, be populiariosios makulatūros, išleidžia kažką daugiau ar mažiau skaitomo. Laikykime tai geru ženklu ir nebijokime sveikos kritikos poniai klasikai. Juk kada nors ja taps ir prieštaringai vertinami Limonovo, Bukowskio ar Brautigano kūriniai.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: