Dvylikos metų žinių kelio tęstinumą abiturientai gali pasirinkti keleriopai: tęsti ir gilinti žinias mėgstamoje srityje arba bandyti savarankiškai užsidirbti gyvenimui. Šių mokslo metų pradžioje universitetuose ir kolegijose studijavo apie 210 tūkstančių studentų. Nors skaičius atrodo įspūdingas, tenka konstatuoti, kad norinčių gilinti savo žinias ir įgyti trokštamą specialybę kiekvienais metais vis mažėja. Šią tendenciją lemia ne tik jaunų žmonių emigracija, tačiau ir pačių studijų kokybė.
Kintant švietimo reformai Lietuvoje girdėjome daugybę nepasitenkinimo šūksnių. Nespėjant prisitaikyti prie naujų sąlygų, tenka susipažinti su kitomis, taip nuo to nenukenčia studijų kokybė, bei noras kuo efektyviau išnaudoti visas galimybes siekiant aukštojo mokslo. Nuolat girdime švietimo ministro duodamus pažadus sukurti kuo efektyvesnę ir geresnę švietimo sistemą, tačiau ką mano patys studentai, kurių nuomonė ne visada būna išgirsta.
Apklausus įvairių universitetų studentus, nustebino gana vieninga nuomonė apie studijų kokybę, t.y. apie jų viltis prieš stojamuosius egzaminus ir skaudžią realybę atsimušus į sustabarėjusius žinių pateikimo metodus. Pasidomėjus apie studentų, dar tuomet buvusių abiturientų, viltis bei pamąstymus, kas jų laukia ir ko jie tikisi nusprendę tęsti savo žinių gilinimo kelią, visi kaip vienas atsakė: „Tikiuosi tapti puikiu savo srities specialistu. Trokštu įgyti praktinių žinių, kurios padės kuriant materialųjį gyvenimo pamatą“. Visgi, tik maža dalis apklaustųjų tikisi rasti darbą, susijusį su studijuojama specialybe. Dažniausiai įvardijamos tokios priežastys kaip perpildytas darbo sektorius, neperspektyvi specialybė, per mažas darbo užmokestis ar tiesiog ketinimai emigruoti.
Pasiteiravus trečio kurso studentės Redos nuomonės apie universitete įgyjamas žinias, ji atsakė: „Įvertinus pliusus ir minusus, savo studijų kokybe esu patenkinta, tačiau tikėjausi gauti didesnių ir praktiškesnių žinių, susijusių su savo specialybe. Didžiausi trūkumai, kuriuos pastebiu, neadekvatus studijuojamiems dalykams tenkantis krūvis, per didelis susikoncentravimas į tam tikras disciplinas, kurios, mano manymu, ateityje gali neturėti praktinės naudos. Tad jeigu turėčiau galimybę, keisčiau universitete dėstomų dalykų prioritetų tvarką ir akcentuočiau tuos dalykus, kurie bus naudingi ne tik keliant studentų erudiciją, tačiau ir ugdant praktines žinias, susijusias su būsima specialybe.“
Panašią nuomonę išreiškė ir ketvirto kurso studentas Robertas. Paskutiniai studijų metai jaunuoliui kelia nerimą dėl ateities, tad ir pamąstymuose apie darbo perspektyvą Robertas jaučiasi neužtikrintas. Vaikinas teigia, kad keturi metai praleisti universitete suteikė daug teorinių žinių, kurių, deja, praktiškai pritaikyti vargu ar gebės: „Nors atrodo, kad teorinių žinių gauname pakankamai, pastebiu, kad jos nespėja vytis naujųjų technologijų. Išsiaiškiname kaip reikia dirbti su viena technologija, o pasirodo, kad ji praktinėje veikloje jau nebenaudojama. Taigi, tai tampa kova su vėjo malūnu.“ Nors daugumos studentų nuomonės sutampa, visgi, jie visi pripažįsta, kad norint tapti puikiu savo srities specialistu, negalima sėdėti paskaitose su mintimi „imkite mane ir mokykite“. Kaip teigė studentė Gabrielė „Turint noro ir įdedant šiek tiek pastangų per keturis metus įmanoma sužinoti labai daug ir tapti geru studijuojamo dalyko specialistu.”
Gyvenime visi norime gauti tai, kas geriausia. Nesvarbu, kas tai bebūtų. Studentai, nusprendę siekti norimos specialybės, tikisi veltui laiko neeikvoti, o pasisemti praktinių žinių, padėsiančių siekti savo tikslų. Reikia tikėtis, kad ateityje atsiras tokia švietimo reforma, kuri tenkins visų ar bent daugumos studentų lūkesčius. Tad dabar lieka viltis, kad studentai ir toliau rinksis galimybę mokytis ir dės tam didžiausias pastangas.
Straipsnis parengtas VU KHF LFR8 grupės studentės Rolandos Parnarauskaitės
