Sugrįžęs Marcelijus Martinaitis

Paskelbė: Kristina Bačiulienė Data: 2013-03-21 01:17

Spausdinti | Komentarai

Reikia kažkaip save atsikasti, susirasti save, kad ir nieko neveikiantį, bet jaučiantį, kad esi sudėtas iš daugybės sluoksnių, kaip medis iš rievių. Tos rievės apauga šerdį, gal geriau sakyti – širdį, kurios dėka ir pulsuoja gyvybė.

Juk gyvendamas, kaip tas medis, apaugi rievėm, jų storis priklauso nuo metų, nuo to, ką patyrei, vienos jų storesnės, kitos plonesnės, vis daugiau šakų, po kuriomis knibžda gyvybė, skleidžiasi augalai.

Marcelijus Martinaitis

Pagrindinis Viktorijos Daujotytės ir Marcelijaus Martinaičio literatūrinių laiškų ir pokalbių knygos Sugrįžęs iš gyvenimo, pristatytos 2013 metų knygų mugėje, motyvas yra sugrįžimas: sukamasi amžinajame praeities ir ateities rate ant „nematomo literatūros suoliuko“ (M. M.: 19), kalbama „apie laiko  nostalgiją, apie grįžimą į savo laiką, kurio vis mažėja.“ (M. M.: 20). Profesorė V. Daujotytė klausimais rašytoją ragina paieškoti kūrybos ir savos tapatybės ištakų, paskatina permąstyti Maironį, Donelaitį, Paulių Širvį ir kitus literatūros didžiuosius, žadina rašytojo atmintį apie vaikystės namus, Paserbenčio žmones, išnyra M. Martinaičio kūrybos apžvalgos ar analizės fragmentai, stengiamasi iškelti, pamatyti ir parodyti kūrybos antropologinį aspektą, samprotaujama apie dabartinę literatūrinę situaciją, meno kokybę. Pati autorė dažnokai esti pasislėpusi už tų paklausimų, paraginimų, nors visas vyksmas, rodos, vyksta Žemaitijoje, ten gimsta ir klausimai, ir jos pačios prisiminimai apie savo gentį, kalbą, žemę. Žemaitijos žemė autorius jungia, sielų bendrystė teikia pasitikėjimo vienas kitu, tad ir atsivėrimai drąsūs, tarsi savaiminiai.

Gerai įsižiūrėjus į tekstų mąstymo vingius, ir nepažindamas žmonių, gali imti juos charakterizuoti, o pažįstantis gali rasti tas pačias mąstymo struktūras kaip kritikoje ar poezijoje, tą patį gyvenimo pulsą, perteiktą publicistine kalba. Kalbos maniera, intonacijos ir temos skleidžia rašančiųjų asmenybių invariantus, nardina jų sąmonės gelmėn, kurios šaknys giliai žemėje, o šakos „paremia dangų“. Jų sąmonė čia tampa pasaulio centru, joje kultūrinis ir literatūrinis gyvenimas skirtingais būdais perkuriamas ir paleidžiamas į pasaulį kaip tipiškas, universalus. Autoriai priima vienas kito pretenzijas, „nukrypimus nuo temos“, geba vienas kitą išgirsti, nors kalba skirtingais dialektais. Nuomonės ir manymai formuoja kultūrinę, literatūrinę, etninę Lietuvos situaciją, vystymosi raidą ir dabartines tendencijas.

Laiškus pagyvina ir suteikia dabartiškumo intarpai apie nepasitenkinimą „savarankiškomis“ kompiuterio korektūromis, kai pradanginami tekstai, datos, pakeičiamas šriftas… Literatūriškumą pagilina M. Martinaičio eilėraščių citatos. Kai kurie laiškai įžengia į esė teritoriją.

Antrojoje dalyje perpublikuotas pokalbių ciklas Prilenktas prie savo gyvenimo (1998) labiau akademinis nei Sugrįžęs iš gyvenimo, nes jame daugiau išbaigtų atsakymų ir pamąstymų. Istorijos ar mintys kartojasi, jau kelintą kartą perpasakotas vienas ar kitas faktas įgyja mitinį pavidalą, nes išsitrina laiko ir erdvės tikslumas, nukrenta nereikšmingos įvykių detalės, atsiranda simbolinė kalba. Ankstesnės knygos tapsmas sudėtine antrąja dalimi – sąmoningas ar nesąmoningas raginimas ir skaitytoją iš laiko perspektyvos permąstyti istoriją. Apie tėvų žemę, papročius ir kalbą didieji mūsų kultūros žmonės kartais samprotauja kaip „paskutiniai duonos valgytojai“, kartais kaip kritikai, literatūrologai, kartais – kaip paprasti žemaičiai.

Atnaujintose Marcelijaus Martinaičio Kukučio baladėse, išleistose 2012 m. pabaigoje, ir Sugrįžęs iš gyvenimo juntamas tas pats poetinis mąstymas. M. Martinaičio poeto sąmonė – modernios ir mitinės sąmonės lydinys. Modernumas yra užmiršta sena. Mitinė sąmonė neprisiriša prie konkretaus erdvėlaikio. Martinaičio vaizdinė kalba išauga iš Paserbenčio kaimo ir Žemaičių plentu nusidriekia per visą pasaulį, per visą žemę ir dangų, šiapus ir anapus. Kalba yra gyvybė, o gyvybė nėra gyvųjų nuosavybė. Tai taškas kosmose, kuris  cikliškai mirties ir gimimo rate besiskaidydamas ir besijungdamas palaiko pačią gyvybę. Gyvybė įgauna formą ir pasirodo žmogui, o šis bando tą vaizdą įženklinti, kad būtų jam suprantamas ir aiškus, kad žmogus jaustųsi saugus. Martinaičio kalba peržengia Lietuvos teritoriją. Tai nėra asmeninės patirties, išgyvenimo perteikimas. Gimtoji kalba yra tik priemonė aprašyti kolektyvinės pasąmonės vaizdus, pasirodančius sąmonės šviesoje. Žodis virsta vaizdu arba vaizdas įžodinamas, bet pasaulėjauta pagoniška: visa gyva, visame kame yra gyvybė, krutėjimas, judėjimas, augimas arba nykimas vyksta permanentiniame laike.

Mitiniame Martinaičio baladės vaizde ne viską galima paaiškinti „sveiku“ protu, bet pojūčiams – tai savaime suprantami dalykai. Potekstės vaizdai – pirminiai pasąmonės vaizdiniai. Pasaulio sąmonės ir pasąmonės vienis įdėtas į žmogų. Pasaulis atsirado atsiradus sąmoningajam „aš“. Kol žmogus nematė savęs, nebuvo ir pasaulio. Jis pasirodė tada, kai žmogus ėmė sąmoningai skirti save nuo gamtos, kai savo dangų ir žemę ėmė tverti pagal pasikartojančius gamtos reiškinius, ciklą. Iš žmogaus, kaip ir iš pasaulio, kyla galvojimas ir gyvenimas, tylėjimas ant pasaulio slenksčio arba mintijimas iš anapus, o gal ir niekad neišėjus ten, nes pasaulis, nors ir opozicinis, ambivalentiškas, yra darnus sambūvis vienyje, viename vienio kūne. Pasaulio/Dievo balsas sklinda kaip kalba, žodis, tveriantis gyvenimą per konkrečius objektus, su tais objektais suaugęs. Kai sąmonė nepajėgia suvokti santykių AŠ-TU, AŠ-AŠ, AŠ-TAI, spragas užpildo vaizduotė, kad žmogus pasijustų saugus savoje žemėje. Kukutis siekia pažinimo, jungdamas realius ir išgalvotus objektus, išnyrančius jo sąmonės šviesoje. Personažo kūrybinė energija veikia pagal energijos tvermės dėsnį – energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta, tik transformuojasi. Pats veikėjas belytis ir bekūnis, pasirodo įvairiais pavidalais, jo gyvenime vyrauja dinaminė įtampa, tarsi trileryje skaitytojas verčiamas stebėtis, būti nuolatinėje nuostabos būsenoje „kaip tai gali būti?“, žvelgti į gyvenimą filosofiškai. Ir pats personažo gyvenimas turi „subžanrus“: filosofinį, kriminalinį, nuotykinį ir mistinį. Kukutis vienu metu yra sociume ir užribyje, kaip ir pats rašytojas: gyvena bendruomeninį gyvenimą, bet retkarčiais turi pabėgti į savo archetipinę vienatvę Vanaginėje, į gamtą, nes „ne visada norisi jas plėšti nuo savęs, rodyti, kas ten viduje, ar neįsimetęs puvėsis, ar dar sveikas kamienas.“ (M. M: 116).

M. Martinaitis yra palyginęs save su Kukučiu, tai jo antrininkas. Nesutikti negalima. Tik reikia prisiminti ir K. B. iš rinkinio K. B. įtariamas (2004) – tęsiama Kukučio istorija.  Sugrįžimuose einama K. B. mąstymo kryptimis, Prilenktas prie savo gyvenimo – Kukučio gyvenimo „postilė“.

Naujajame rinkinyje šešios naujos Kukučio baladės papildo istoriją, pavyzdžiui, vietoj Žuveliškių atsiranda Kukutynė, kitos beveik visos perkurtos, bet neišjudina gyvenimo pamatų, pasaulio struktūros, tik kai kur sumodernina archajišką žemaitį žemdirbį. Pasakojimas įgauna tikslumo, rišlumo, inteligencijos, tekstų raiška kai kur gražesnė, bet pats personažas nė kiek nepatobulėjęs. Jo pasaulio centras, kaip buvo, taip ir liko medinėje kojoje, nutrauktoje kojoje arba jos pakaitale – naujai atsiradusiame ramente, kurį skauda Kukučio namuos, troboje su visu pasauliu, visu vieniu. Kitaip sakant, pasaulėkūra vyksta kamerinėje sąmonėje pagal mitokūros principus, pasaulio modelį. Dinaminė įtampa tvyro tarp necivilizuoto kaimo ir miesto kultūros. Nauja baladė Kaip Kukutis buvo globalizuojamas sujungia baladžių poemą su K. B. įtariamas. Jei vienoje kitoje vietoje tik epizodiškai susiduriama su civilizacija, šioje personažas civilizacijos yra apdorojamas, atsiranda nauja, su pirmykščiu Kukučiu nesusieta Europos Sąjunga. Taigi jis peržengia jau seniai skaitytojų ir kritikų nustatytas erdvėlaikio ribas. Jis gal netgi modernesnis nei K. B., nes pastarasis veikia priešeuropinėje Nepriklausomoje Lietuvoje.

Baladėse Kukutis turi „šeimą“: kuprotą dukrą, seną Kukutienę, bet teritorija ir laikas neapibrėžti. Jo gimimo ir mirties datos nėra kaip nustatyti. Kukutis buvo tada, kai dar nieko nebuvo. Amžiaus parametrai sutampa su kosmoso amžiaus ir erdvės parametrais. Personažo sąmonė tapati pirminei kosmoso medžiagai, kuriančiai save. Kukutis yra kosmoso sąmonė, matanti išnyrantį pasaulį.

Kita vertus, jis – gyvas žmogus: žemdirbys, mužikas ir menininkas, bohema. Į Kukučio kūną įdėta kūrybiška ir nuodėminga dvasia. Kukutis tarsi kinematografas suka apie save spalvotą filmą, ryškiai fotografuojasi, archyvuoja nuotraukas, kaip metraštininkas – dokumentus, t. y. pats chronologiniame laike fiksuoja savo istoriją, bet ta istorija per kartotę ir ritualą praranda laikiškumą ir konkrečią erdvę ir tampa mitine: „Tai niekados neįvyko, bet tai yra visados“, pasak K. Kerenyi. Tiek žemdirbio, tiek menininko poza artima sūnaus palaidūno pozicijai. Asmeninės istorijos kūrėjas keliauja po svetimus kraštus, bet nuolat sugrįžta į savo paties ištakas, pasaulio pradžią, į mirties ir gimimo tašką, išnyksta jame, numiršta, o atgydamas skaidosi ir iškeliauja į visas keturias pasaulio šalis kaupti naujos patirties, rodyti ir rodytis pasauliui. Kukučio inteligencijos ir mužikiškumo priešprieša, opozicija išryškėja naujose baladėse.

Kukutis ne tik antropomorfizuotas, bet ir zoomorfizuotas. Archetipinė sąmonė perkeliama į karaliaus ir batuoto katino tipažus: „– Kiek kartų, – klausia karalius, – / tęsiasi ši karalystė? / – Tiek kartų, – atsako, – / kiek kartų yra aplink žemę…“ (Mano sugalvota pasaka gyvai pakartam Kukučiui palinksminti).

Taigi Kukutis naujajame rinkinyje nepraranda savo kukutiškumo, yra matomas ir nematomas iš tolo kaip žmogus, antžmogis, dvasia, pasaulio akis, demiurgas (menininkas, bet ir Dievas), mediatorius, padedantis skaitytojui susikalbėti su savimi ir pasauliu savyje.

Naujos Marcelijaus Martinaičio knygos sugrąžina prie jo paties kūrybos ištakų, skatina permąstyti gyvenimą ir save.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt