Rinkimai – vienas kertinių demokratijos elementų, procesas, kurio metu tauta fiksuotam laikotarpiui išsirenka savo atstovus valdžioje. Tai yra piliečių pozicijos išraiška. Stop. Antrasis sakinys apibūdina idealią situaciją, o tokių realybėje nebūna. Visada įmanoma „pasistengti“, kad rezultatai būtų kuo panašesni į norimus. Kaip? Pasistengsiu apžvelgti keletą būdų. Ypač turint omenyje, kad rinkimai – visuomet aktuali tema. Nes, kaip sakoma, jie niekada netolsta, o tik artėja.
Visuomenės (in)formavimas
Pradėsiu nuo visuomenės nuomonės apklausų. Paprastai jos skelbiamos reguliariai, o prieš rinkimus tampa itin populiarios. Neretai jos pateikia ir kai kuriuos „gretutinius“ duomenis, tokius kaip nuomonės pasiskirstymas pagal amžių, lytį, išsilavinimą, turtinę padėtį, gyvenamąją vietą ir įvairius panašius vardiklius. Galima paklausti – kokiu būdu tokia, atrodytų, nekalta statistika galėtų neigiamai paveikti demokratinį procesą? Išvestiniai duomenys, žinoma, svarbūs patiems kandidatams ir jų rinkimų štabams, mat yra labai naudingi formuojant rinkimų strategijas. Žinojimas, kuriame sluoksnyje ar grupėje gali tikėtis paramos padeda vykdant tikslinę kampaniją, nukreiptą į tam tikrus numatytai auditorijai svarbius tikslus, ignoruojant platų kitų problemų spektrą, tokiu būdu išrinktiesiems tampant ne visuomenės, o segmento atstovais, beje, pasirinkto ne kaip ideologiškai artimo, o kaip tiesiog naudingo.
Antra, nuomonės apklausų rezultatai padeda sukurti kandidatų skirstymą į turinčius šansų laimėti ir, pavadinkime, esančius sąrašuose tik dėl vaizdo. Proporcingai savo dėmesį paskirsto ir žiniasklaida (šioje dalyje mums nerūpi politinė reklama ar užsakomieji straipsniai bei televizijos laidos (net jei taip ir neįvardinama), priklausantys grynai nuo finansinių galimybių – apie tai vėliau), vadinasi, kandidatas, prastai startavęs kampanijoje, turi gerokai mažiau galimybių atsigriebti. Be to, tokia kandidatų dichotomija veikia ir rinkėjus. Įvairiose šalyse atliktos apklausos rodo, kad maždaug 5% rinkėjų kaip vieną svarbiausių pasirinkimo kriterijų nurodo kandidato galimybes laimėti. Tai atrodytų visai nedaug, bet reikia turėti omenyje, kad labai dažnai rinkimuose pergalę (ar, tarkime, patekimą į antrąjį turą) lemia ir mažesnis procentinis skirtumas (visgi pastarieji Prezidento rinkimai tebuvo išimtis).
(Ne) kiekvienam skirtas malonumas
Beveik visą laiką valstybės valdymas buvo didesnio ar mažesnio elito privilegija (net Atėnuose demokratijos laikotarpiu piliečiais buvo mažiau nei pusė polio gyventojų). Tam tikru aspektu ir tokius reiškinius, kaip, tarkime, Prancūzijos revoliucija galima vadinti elitų kaita, nes viso labo kilminguosius pakeitė turtingieji. Juk visuotinei rinkimų teisei vos šimtas metų, o jei kalbėtume apie moteris, tai ir dar mažiau. Dabar iškelkime labai svarbų klausimą: ar kas nors pasikeitė ir, jei taip, kiek? Reikėtų skelti atsakymą į dvi dalis. Jei kalbame apie teisę rinkti – taip, ir formaliai, ir realiai ši teisė yra prieinama kiekvienam, kad didelė gyventojų dalis įvairiose šalyse nenori ja naudotis – jau kitas reikalas. O teisė būti išrinktam? Formaliai viskas lyg ir tvarkoje, jei tik atitinki amžiaus cenzą ir nesi savo noriu prisidaręs kokių nors kliūčių (tokių kaip nebaigta atlikti bausmė), esi laukiamas išskėstomis rankomis (jei nekreipsime dėmesio į faktą, kad Lietuvoje savivaldybių rinkimai iki šiol vykdavo pagal antikonstitucinį įstatymą, verčiantį kandidatus šlietis prie partijų). O tikrovė? Tikrovėje „prasimušti“ ne taip jau lengva, nes rinkimai – tai ir didžiulis (vadinasi, ir brangiai kainuojantis) parodomasis spektaklis. Tai reiškia, kad kandidatas bet kokiu atveju yra priverstas ieškoti atramos, o svarbiausia – paramos. Pakanka pasižiūrėti, kokią dalį rinkimuose sudaro patys save išsikėlę kandidatai, dar svarbiau – kiek jų tėra išrenkama. Taigi, viena vertus, kandidatų nepriklausomybė dažnai yra paverčiama mitu. Be to, nereikia pamiršti ir dažnai eskaluojamos finansinių rėmėjų temos. Deja, toli gražu ne visi jie yra altruistai, skiriantys pinigus ir nesitikintys nieko mainais. Tokiu būdu piliečio teisių realizacija gali būti paverčiama jėgų (finansinių ar politinių) įtakos stiprinimo priemone.
Niekada ne vėlu mokytis geografijos
Tik nedemokratinėse valstybėse ir tai tik oficialiai visuomenė būna homogeniška. Tarp gyventojų viešųjų reikalų klausimu nuolat atsiranda nuomonių skirtumų. Reiškiant politines preferencijas – taip pat. Vis dėlto pasitaiko (ir neretai) atvejų, kai tam tikros vietovės gyventojų požiūriai sutampa. Tam gali būti įvairių priežasčių: istorinių, ekonominių, demografinių ir kitų. Kompaktiškai gyvenantys panašiai mąstantys žmonės gali būti nemenka jėga per rinkimus. Bet nebūtinai. Šią situaciją taip pat galima panaudoti taip, kad ji atitiktų konkrečius poreikius.
Šiuo atveju pravartu turėti galimybę braižyti rinkimų apylinkių ir apygardų ribas. Gyventojų nuomonė jums palanki – brėžiate taip, kad jie sudarytų daugumą, blogiausiu atveju – bent jau žymią dalį. Jei nuomonė nepalanki – ribą brėžiate per vidurį kad balsai pasiskirstytų. Paprasta ir efektyvu, daug mažiau reikia sukti galvą dėl rinkėjų pritraukimo. Kažin, ar ne panašia logika buvo paremti prieš savivaldybių rinkimus pasirodę kai kurių politikų pareiškimai apie būtinybę kurti kuo mišresnes rinkimų apygardas Vilniaus krašte, kur tradiciškai laimi lenkams atstovaujančios politinės jėgos?
„Paklodžių“ ir „labirintų“ mistika
Sklinda anekdotai apie baltarusišką referendumo biuletenį, kuriame į klausimą „Ar neprieštaraujate, kad A.Lukašenka būtų prezidentu dar vieną kadenciją?“ pateikiami atsakymų variantai „Taip, neprieštarauju“ ir „Ne, neprieštarauju“. Aišku, tai irgi galimas manipuliacijos pavyzdys.
Praktika rodo, kad labai svarbu kuo aiškesnis balsavimo biuletenis. Rinkėjas neturi laiko, o dažnai – ir noro ilgai studijuoti, ko gi iš jo norima (Lietuvoje yra buvęs toks referendumas, prie kurio nesėkmės stipriai prisidėjo ir aplinkybė, kad jo klausimas sunkiai tilpo į biuletenį). Vadinasi, norint įvesti kuo daugiau sumaišties, pakanka pasamdyti išradingą biuletenių maketuotoją. Ypač naudinga tiems, kurie turi patikimą, užsispyrusį ir vardan savo politinių pažiūrų nebijantį leistis į labirintus elektoratą. Labai tikėtina, kad rinkėjų aktyvumas bus menkas, o sugadintų biuletenių daug. Aišku, žaidimas be garantuotos sėkmės, bet kas nerizikuoja – negeria šampano.
Senos geros klastotės
Apie rezultatų klastojimą iki šiol neužsiminiau dėl tos paprastos priežasties, kad, viena vertus, apie jį ir kalbama kur kas dažniau, ir fantazijos jis neretai reikalauja toli gražu ne tiek, kiek manipuliacijos, taigi yra ir mažiau įdomus. Bet apie kai ką prabėgomis norėčiau užsiminti, nes tai irgi susiję su aptariama tema.
Savaime suprantama, „savi“ žmonės rinkimų komisijose niekada nekenkia. Įtarimų pasitaikė ir per paskutiniuosius rinkimus, nors ir mažiau nei balsų pirkimo atvejų (irgi manipuliacija – potencialiai neprognozuojamo elektorato palenkimas savo pusėn nesąžiningais metodais, bet panaudojant veikiančią rinkimų sistemą). Ten, kur prognozuojamas mažas balsų skirtumas, galima iš anksto pasirūpinti, jog keleto „papildomų“ biuletenių atsiradimas mažiau kristų į akis – tarkime, įtraukti į sąrašus kuo daugiau žinomai neaktyvių rinkėjų (itin aktualu Lietuvoje, kur daug gyventojų emigravę į užsienį). Žinoma, idealiu atveju turėtų būti užtikrinama, kad niekas vietoj pasyviųjų nepasinaudotų jų balsavimo teise. Idealiu. Žinoma, galimas ir priešingas variantas – dalies rinkėjų duomenų praradimas dėl žmogaus ar kompiuterio „klaidos“, bet jis mažiau tinkamas jau vien todėl, kad nesklandumai žymiai lengviau pastebimi. O juk pagrindinis manipuliacijos tikslas – kad nė šuo nesulotų.
Taigi apie ką aš čia?
Rinkimai lemia daug. Jie lemia, kas (bent oficialiai) atstovaus piliečiams vienoje ar kitoje valdžios grandyje. Jie lemia ir įtakos pasiskirstymą. Tiems, kurie nori „prastumti“ reikiamus sprendimus patys likdami šešėlyje, labai svarbu, kad jų proteguojami žmonės užimtų svarbius postus. Politinėms jėgoms svarbu ir tai, kad kuo didesnis jų „svoris“, tuo brangiau prieš kitą rinkiminį spektaklį jos galės save „parduoti“. Skamba ciniškai? Nesiginčysiu. Nes manipuliacijoms reikia cinizmo. Ir nemažos jo dozės. Jau vien tam, kad apsispręstum tautos valios išreiškimo priemonę panaudoti siauriems tikslams įgyvendinti. Deja, akivaizdu, kad cinizmo politinėje sistemoje (ir toli gražu ne tik Lietuvoje) netrūksta. Jo tikriausiai net daugiau nei būdų manipuliuoti.
