Antrąją festivalio „Aura‘22” dieną žiūrovai galėjo išvysti du gana skirtingus užsienio svečių kūrinius: trupės iš Prancūzijos A.lter S.essio bei Izraelio choreografų Niv Sheinfeld ir Oren Laor šokio spektaklius. Kaip ir pirmąją dieną, spektakliai į teatrų sales prišaukė daugybę šokio teatro gerbėjų. Sausakimšos salės – akivaizdus įrodymas, kad šis festivalis Lietuvoje žiūrovų yra mylimas ir lankomas.
Antrosios dienos programą „Girstučio“ kultūros ir sporto centre įspūdingai pradėjo prancūzai su savo pasauline premjera „Patvarumas“ („Endurance“). Lietuva – trečioji vieta, kurioje spektaklis parodytas. Tai be galo vizualus reginys, stebinantis įspūdingomis projekcijomis bei tobulai valdomais šokėjų kūnais. Pasirodymui panaudota didžiulė vaizdo bei garso aparatūros sankaupa. Lietuvos publika turėjo unikalią galimybę pamatyti šią naujausiomis technologijomis paremtą vaizdo, garso bei judesio sintezę.
Spektaklyje šoko Lietuvos žiūrovams jau pažįstama, prieš pora metų „Auros“ festivalyje su trupe A.lter S.essio dalyvavusi, japonų šokėja Yum Keiko Takayama bei prancūzų šokėjas Gianni Joseph, kuriems įgyvendinant šį projektą talkino choreografas Nelson Reguera. Šokėjų kuriami personažai – tai dvi skirtingos būtybės, su skirtingu pasaulio matymu, tikslais bei judėjimo kryptimis. Šių dviejų skirtingų būtybių susidūrimas sąlygoją jų nuolatinį svyravimą tarp žaidimo ir kovos. Jų opoziciją spektaklyje geriausiai išreiškė skirtingos atlikėjų šokio technikos. Yum Keiko Takayama judesiai be galo plastiški, lengvi ir darnūs, tuo tarpu Gianni Joseph šokis daug griežtesnis, sudarantis fizinės jėgos įspūdį. Abiejų šokėjų tobulas kūno valdymas sukelia pasigerėjimą, neleidžia net trumpam atitraukti nuo jų akių. Tačiau žiūrovai spektaklyje nelieka nuošaly, jie nėra tik visiškai pasyvūs stebėtojai. Nors tiesioginis bendravimas tarp scenos veiksmo ir žiūrovų nevyksta, tačiau projekcijų, o ypatingai garsų pagalba žiūrovai pajunta vidinę personažų būseną. Kovos metu pasireiškia stipriausios emocijos, sukuriama įtampa. Žiūrovai ne tik mato personažų įtampą, bet patys ją pajaučia savo kūnu. Tokius pojūčius sukuria šaižūs, kovai smarkėjant vis garsėjantys, nemalonesni garsai, taip pat vis dažnesnės, akis rėžiančios šviesos. Projekcijose kovos metu išnyra atbulinį laiką skaičiuojantis laikrodis, verčiantis nuolat žvilgčioti į jį ir laukti, kas bus ištiksėjus paskutinėms sekundėms. Pasibaigus kovai įtampa atslūgsta, projekcijose atsiranda figūros, rodančios skirtingas kryptis, kaip skirtingas kiekvieno pasirinkimo galimybes.
Tuo tarpu Kauno valstybiniame dramos teatre Rūtos salėje rodytas kūrėjų iš Izraelio spektaklis „Kvailių laivas“ („Ship of Fools“) yra visiškai kitoks. Tai ne toks vizualus, labiau kamerinis šokio spektaklis, žavintis atlikėjų charizma, sukuriama jaukia, nuotaikinga atmosfera, interaktyvumu bei įdomiais režisūriniais sprendimais. Choreografų Niv Sheinfeld ir Oren Laor bei atlikėjų Sascha Engel, Anat Grigorio, Uri Shafir bendrame projekte susilieja muzika, vaidyba ir šokis. Spektaklio atspirtimi tapo Sebastiano Branto poema „Kvailių laivas“ (1494), kurioje pasakojama apie kvailių grupelę, plukdomą į kvailių rojų. Spektaklis apie žmogų, gyvenantį su žmonėmis, apie tai, kaip neprarasti „savęs“, savo išskirtinumo, bet tuo pačiu komunikuoti, palaikyti kontaktą su kitais.
Kūrėjų iš Izraelio pasirodymas buvo labai žaismingas, nuoširdus bei interaktyvus. Žiūrovai spektaklio veiksme gana aktyviai dalyvavo. Į juos atlikėjai tiesiogiai kreipėsi nuo scenos, žiūrovai kartu su atlikėjais traukė grupės ABBA dainą „The Way Old Friends Do“. Galiausiai publika įžengė į sceną ir susikibę rankomis dalyvavo rituale, taip galutinai panaikindami ribas tarp scenos ir žiūrovų.
Nors vizualiai šie abu spektakliai atrodo skirtingi, tačiau iš esmės juose nagrinėjama bendra tema – pastangos išlikti savimi, susidūrus su kitu, kitaip tariant, sugebėjimas būti žmogumi tarp žmonių.
