Per pietus šnekučiuojuosi su Florentin Blanc, Pasaulio banko grupės International Finance Corporation ekspertu apie šį bei tą. Užėjus kalbai apie reguliavimus statybos srityje pasiguodžiau, kad Lietuvoje vis dar niekaip neatsikratome tokio reglamentavimo, kai norint kažką statyti ar rekonstruoti reikia gauti išankstinius leidimus iš paslaugų teikėjų.

Pašnekovo (beje, prancūzo) spontaninė reakcija į tokiuspavyzdžius labai iliustratyvi. „Aaa, techničeskyje uslovyje“ (verčiu iš rusų kalbos – „techninės sąlygos“). Sako, visame posovietiniame lageryje panašiai.

Mums tos techninės sąlygos tiek įaugusios į kraują, kad beveik nebematome, kas su tuo blogai. O blogai daug kas.

Pirma, tai yra brutalus Lietuvos žmonių pridavinėjimas monopolistams. Pavyzdžiui, užrašoma, iki buto pridavimo sudaryti sutartį su „Vilniaus
energija“ dėl šilumos tiekimo. Ir niekur nedingsi – turi sudarinėti pagal tas sąlygas, kurias tau pasakys. Tas pats su elektra ir kitais monopolistais.

Antra, tai yra kišimasis į ne savo daržą. Juk jei man reikės sutarties su elektrikais, tai aš ją ir taip sudarysiu, o, kaip sakoma, „prie ko“ čia jie, kai aš noriu kažką statyti – neaišku. Nebent vėlgi prie to paties reketavimo galimybės.

Trečia, tai gana keistas sutarčių sudarymo proceso supratimas. Juk sutartis sudaroma tada, kai sutariama dėl visų esminių jos sąlygų. Natūralu, kad dujas, šilumą ar elektrą galima tiekti ne bet kur, o tik kai tai yra įmanoma ir saugu. Tačiau kaina bei kitos žmogui svarbios sąlygos po tokio „suderinimo“ juk dar lieka neaptartos, o jau iš esmės privalomos.

Ketvirta, o gal tai šiaip tiesiog senas sovietinis biurokratinis raugas, kurį taip lengvai atpažino svečias iš Prancūzijos?

P.S. Galvosiu kaip čia padaryti, kad šito techninių sąlygų “gėrio” nebeliktų. Ne mano daržas, tad kalbėsiu su kolegomis ministrais, siūlysiu, įtikinėsiu, ieškosim sprendimo.

Originalus įrašas tinklaraštyje simasius.popo.lt

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: