Europos Sąjungos (ES) pradėtas tyrimas dėl Rusijos vyriausybės kontroliuojamos dujų bendrovės „Gazprom“ veiklos nėra paprasčiausias biurokratinis formalumas.
Alan Riley
Europos Komisijos (EK) atliekamas bendrovės „Gazprom“ tyrimas gali turėti rimtų pasekmių Rusijos vyriausybės kontroliuojamai dujų milžinei. Tai nėra paprastas biurokratinis formalumas. Antimonopolinio tyrimo ėmėsi Europos Komisijos Konkurencijos direktoratas. Bendrovė „Microsoft“ jau žino, kad Konkurencijos direktoratas nepasiduoda ir nėra linkęs pralaimėti. Tiesą sakant, Konkurencijos direktoratas nėra pralaimėjęs nei vienos Europos Teisingumo Teismo bylos dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi nuo pat 1958 m., kai įsigaliojo ES antimonopolinės taisyklės.
Komisija nepradeda tyrimo, jei nėra surinkta pakankamai esminių įrodymų. Tikėtina, kad įrodymai buvo surinkti per 2011 m. rugsėjį vykusias bendrovės „Gazprom“ būstinių Čekijoje ir Vokietijoje kratas, taip pat remiantis pateiktais skundais ir pačia EK vykdoma bendros rinkos stebėsena. Paprastai EK gauna daugiau skundų su daugiau įrodymų tuomet, kai prasideda oficialus tyrimas, tokiu būdu tyrimas išsiplečia.
Bendrovės „Gazprom“ tyrimas pirmiausia yra susijęs su trimis esminiais klausimais. Pirmasis – bendrovė „Gazprom“ įtariama galėjusi trukdyti laisvam dujų srautui, skaidydama dujų rinką. Šis susirūpinimas greičiausiai yra paremtas ankstesne bendrovės praktika, kai „Gazprom“ sugriežtindavo galutinio dujų keliavimo taško galimybes, tai yra ribodavo savo dujų perpardavimus. Bet kokios panašaus pobūdžio „jokio perpardavimo“ sąlygos dujų tiekimo sutartyse sukelia vieningos rinkos skaldymo efektą, o tai Europos Sąjungoje yra neteisėta savaime.
Antrasis – EK tvirtina, kad bendrovė „Gazprom“ „galėjo trukdyti diversifikuoti dujų tiekimą“. Čia kalbama apie bendrovės „Gazprom“ veiksmus, kurių ji greičiausiai ėmėsi siekdama užkirsti kelią trečiosios šalies dujų tiekėjams prie savo dujotiekio. Tai taip pat gali būti susiję su bendrovės „Gazprom“ bandymais trukdyti vystyti kitokio pobūdžio dujų infrastruktūrą, įskaitant suskystintų dujų bei alternatyvius tinklus.
Bendrovės „Gazprom“ atžvilgiu problema yra ta, kad Romos sutarties 102 straipsnyje įtvirtintos ES piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi nuostatos yra gerokai platesnės nei atitinkamame Jungtinių Valstijų įstatyme (Shermano įstatymo 2 skyrius). Dominuojančioms kompanijoms 102 straipsnyje nustatoma „ypatingoji atsakomybė“ gerbti konkurencijos nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad bendrovės „Gazprom“ bendro dujų vartojimo rinkos dalis Centrinėje, Rytų Europoje ir Baltijos šalyse yra didesnė nei 50 proc. (kai kuriose šalyse – net 100 proc.), tokia atsakomybė bendrovei „Gazprom“ gali tapti nemenka našta.
Daugeliui Europos vyriausybių gali kilti klausimas, ar „Gazprom“ kada nors rimtai vertino ES antimonopolinius įpareigojimus. Lietuvos vyriausybė mano, kad Maskva pasitelkė visą grasinimų arsenalą, atsakydama į Lietuvos planus visiškai liberalizuoti Lietuvos dujų rinką. Tai padaryti Lietuva nusprendė 2008 metais. Praėjus ketveriems metams, už dujas ji moka vieną iš didžiausių kainų Europoje.
Tačiau grįžtant prie EK tyrimo, svarbiausias tyrimo elementas yra trečiasis, dėl naftos ir dujų kainų sąsajos bendrovės „Gazprom“ ilgalaikėse sutartyse, dėl ko taip karštai pasisako Rusijos pareigūnai. Maskva baiminasi, kad, atsižvelgiant į šiuolaikinių dujų rinkų likvidumą – dėl skalūninių dujų bumo ir suskystintų natūraliųjų dujų gamybos pakilimo – bet koks reikšmingesnis naftos ir dujų grandies lūžis gali pakenkti bendrovės „Gazprom“ pelnui.
Tačiau tokią sąsają sunku pagrįsti šiuolaikinėje Europos ekonomikoje. Septintajame praėjusiojo amžiaus dešimtmetyje, kai Europoje buvo populiarios nafta varomos elektrinės, buvo normalu sieti dujų ir naftos kainas. Tačiau po aštuntajame dešimtmetyje susiklosčiusios naftos krizės ir dėl to atsiradusių atitinkamų aplinkosaugos reikalavimų, energijos gamybai naftos Europa daugiau nebenaudoja. Tarptautinės energijos agentūros duomenimis, tik 3 proc. Europos energijos gaunama iš naftos, dabar dominuoja dujos. Tačiau derėtų prisiminti, kad kai naftos kainos praėjusiojo amžiaus dešimtajame dešimtmetyje ir šio amžiaus pirmajame dešimtmetyje buvo labai nukritę, bendrovė „Gazprom“ elgėsi priešingai nei dabar: ji siekė išvengti naftos ir dujų kainų susiejimo.
Klausimas dėl antimonopolinės veiklos yra toks: ar galima manyti, kad monopolinė kompanija piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, jei ji siekė įvesti savotišką, su rinka, kurioje ji veikia, menkai susijusį kainų kontrolės mechanizmą. Naftos-dujų sąsajos suardymas akivaizdžiai pakenktų dabartiniam bendrovės „Gazprom“ verslo modeliui.
Tačiau gali būti ir dar blogiau. Vykdydamas tyrimą, Konkurencijos direktoratas gali pradėti tirti tik nuo 2004 metų gegužės 1 dienos, tai yra dienos, kai Centrinės, Rytų Europos bei Baltijos šalių valstybės prisijungė prie ES. Tiesa, savo preliminariose sutartyse, dar iki įstojimo į ES, šios valstybės tai pat sutiko nuo 1994 m. perkelti atitinkamas antimonopolines nuostatas į savo nacionalinę teisę. Bendrovei „Gazprom“ kyla dar didesnė grėsmė, nes nacionalinės antimonopolinės komisijos dabar gali imtis bendro paralelinio tyrimo dėl bendrovės „Gazprom“ veiklos, tirdamos atitinkamą 1994-2004 m. laikotarpio medžiagą. Tai gali gerokai išplėsti tyrimo apimtis ir padidinti bendrovės atsakomybę.
Prisidėti gali ir privačios teisinės antimonopolinių bylų tyrimo įmonės, kurios Centrinėje, Rytų Europoje bei Baltijos šalyse gali paskatinti energetikos bendroves, didžiuosius vartotojus sekti EK pėdomis ir pateikti žalos atlyginimo skundus dėl bendrovės „Gazprom“ veiklos.
Bendrovės „Gazprom“ pirmoji reakcija į EK tyrimą yra tokia: bendrovė yra registruota už ES ribų ir yra „vyriausybės valdoma strateginė organizacija“. Tačiau to Briuseliui vargu ar pakaks. Kol bendrovė „Gazprom“ prekiauja dujomis ES, ji yra neišvengiamai susijusi su ES teise.
Būtų geriausia, jei bendrovė „Gazprom“ pati surastų tinkamą sprendimą. Bendrovė galėtų pati pasiūlyti būdų, kaip išspręsti EK nerimą keliančias problemas, pavyzdžiui, siūlydama kompensaciją ir reformuodama savo veiklą. Tvirtas pasipriešinimas gal ir didvyriškai atrodo, bet vargu, ar bus naudingas pačiai bendrovei. Paklauskite Bilo Geitso.
P. Riley yra Londono teisės universiteto profesorius.
September 11th 2012, The Wall Street Journal, Gazprom vs. the Commission: http://online.wsj.com/article/SB10000872396390443921504577643173700034222.html?mod=wsj_share_tweet