Devyniolikto amžiaus anglų rašytojo, „Tuštybių mugės“ autoriaus Viljamo Tekerėjaus mintis: „Karas vienodai apmokestina visus: iš vyrų paima kraują, iš moterų ašaras“ atspindi realijas, prasidėjusias dar senų senovėje, ir besitęsiančias iki dabar. Karai, sukilimai, maištai ar užkariavimai visame pasaulyje jau atėmė ir, matyt, dar atims milijonus nekaltų žmonių gyvybių.
Prieš Jūsų akis dešimt karinių konfliktų pasaulyje, nusinešusių daugiausiai žmonių gyvybių.
10. Pilietinis karas Rusijoje
Iškart po to, kai 1917 metais Spalio revoliucijos metu pirmojo pasaulinio karo nuvargintoje Rusijoje bolševikai neteisėtai užgrobė valdžią, ten prasidėjo pilietinis karas. 1917 metais lapkričio mėnesį prasidėjęs karas vyko iki 1922 metų. Pilietinio karo metu tarpusavyje kovojo „raudonieji“ (komunistai ir revoliucionieriai) bei „baltieji“ (monarchistai, reakcionieriai, demokratai, konservatoriai) – jie priešinosi bolševikų režimui. Baltųjų kovą prieš Raudonuosius palaikė ir užsienio šalys – Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Vokietija, Lenkija, tačiau vis tik pilietinis karas baigėsi Raudonųjų pergale. Per 5 metus trukusį pilietinį karą žuvo maždaug 8 milijonai žmonių – iš jų dauguma dėl epidemijų, nepritekliaus ar bado, kurį sukėlė karas. Karo metu beveik milijonas paliko Rusiją ir išvyko gyventi kitur. Dauguma išvykusių buvo intelektualūs ir išsilavinę asmenys. Karas atsiėjo maždaug 50 milijardų rublių.
© Wikimedia Commons archyvo nuotr.
9. Timūridų imperijos įkūrėjo Tamerlano užkariavimai
Timūras, dar žinomas kaip Timūras Šlubasis ar Tamerlanas buvo tiurkų-mongolų Timūridų imperijos įkūrėjas. Timūridų imperiją jis valdė 1370–1405 metais. Brutualus bei ypač sumanus Timūras siekė atkurti buvusią Mongolų imperiją, tad maždaug 35 metus jis nuolatos kariavo. Jo sukurta imperija savo teritorija beveik prilygo visai Čingischano laikų Mongolų imperijai. Timūras gerai žinomas dėl savo sadistinio žiaurumo. Jei užkariautos valstybės nepasiduodavo, Timūras jas negailestingai suniokodavo. Būdavo išžudomos ištisos populiacijos, miestai sugriaunami iki pamatų. Kai Timūro vadovaujama armija užpuolė šiaurės Indijos miestą Delį, jie suniokojo jį, išžudė 80 tūkstančių miesto gyventojų, o iš aukų kaukolių pastatė kraupias piramides, siekdami paminėti savo pergalę. Timūras buvo musulmonas ir stengdavosi savo karus pristatyti kaip karus už islamą. Užkariavęs šiaurės Iraką jis įsakė nužudyti visus krikščionis ir sugriauti visas bažnyčias, taip visiems laikams išnaikindamas ten paplitusią krikščionybę. Paskaičiuota, jog per Timūro karus iš viso žuvo apie 17 milijonų žmonių – tai buvo apie 5% to meto pasaulio gyventojų. Šiuo metu Uzbekistane Timūras laikomas nacionaliniu herojumi, jam netgi pastatyta statula.
© Wikimedia Commons archyvo nuotr.
8. Pilietiniai karai Kinijoje
1927 metais rugpjūčio mėnesį Kinijoje kilo pilietinis karas tarp jėgų, pavaldžių Kinijos Liaudies respublikai, vadovaujamai Guomindano bei jėgų, pavaldžių Kinijos komunistų partijos vyriausybei. Guomindano partijos lyderiu tapus Čang Kaišekui anksčiau buvusi partnerystė su komunistais nutrūko. Po to kai Čiang Kaišekas užėmė Šanchajų, jis nurodė išžudyti visus komunistus bei profsąjungų veikėjus. Taip prasidėjo Kinijos pilietinis karas. Komunistai pasitraukė į Pietų Kinijos kalnus. Tuo tarpu Šiaurės Kinijoje diktatoriškai valdė Guomindanas. Pilietinis karas su pertraukomis truko iki 1937 metų pabaigos, tačiau 1946 metais, praėjus metams nuo karo su Japonais pabaigos, pilietinis karas Kinijoje vėl buvo atnaujintas. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje su amerikiečių pagalba Guomindanas atsiėmė visas japonų okupuotas teritorijas, tačiau komunistai per tą laiką buvo sustiprėję ir ėmė pulti iš savo bazių šiaurės vakaruose ir Mandžiūrijoje. 1949 m. Guomindanas buvo išstumtas į Taivaną ir pilietinis karas Kinijoje baigėsi. Šis karas pareikalavo 7,5 milijonų žmonių gyvybių. Tiesa, iki šios dienos jokia paliaubų ar taikos sutartis nebuvo pasirašyta, tad vyksta diskusijos apie tai, ar pilietinis karas baigėsi teisėtai.
© Wikimedia Commons archyvo nuotr.
7. Lušano sukilimas
775 metais gruodžio 16 dieną kilo sukrečiantis Lušano sukilimas prieš Tang dinastiją Kinijoje. Sukilimas prasidėjo, kai karvedys An Lušan pasiskelbė imperatoriumi. Karas truko 8 metus. Per juos Kinijoje pasikeitė net trys Tango imperatorių dinastijos, kol galiausiai 763 metais imperatoriui Si Čao-i nusižudžius sukilimas pagaliau baigėsi. Dėl An Lušano sukilimo valstybėje kilo krizė. Suiro sienų gynybos sistema: uigūrai ir tibetiečiai ėmė skverbtis į Tang valdomas žemes. Kinija prarado daug vakarinių teritorijų, jai nuolat kėlė grėsmę kaimyninės valstybės. Daug miestų šiaurėje sugriauta. Taip pat kilo ekonominių problemų, susijusių su žemės ūkio sistemos kontrolės netobulumais. Ekonominiai pokyčiai po sukilimo lėmė tai, kad Kinijoje svarbesni tapo prekybos, o ne žemės ūkio mokesčiai, valstybės politika tapo palanki turtingiems pirkliams. Sukilimo metu gyventojų žudymas, socialinės bei ekonominės sistemos iširimas, masinis badas bei ligos atnešė apytiksliai 13 milijonų mirčių.
© Wikimedia Commons archyvo nuotr.
6. I-asis pasaulinis karas
1914 metų birželio 28 dieną Sarajeve serbų patriotai nužudo Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą bei jo žmoną. Austrija-Vengrija, užsitikrinusi savo sąjungininkės Vokietijos paramą, Serbijai pareiškia ultimatumą reikalaudama, kad austrų funkcionieriai ten be kliūčių galėtų atlikti tyrimą. Gavusi miglotą Serbijos atsakymą, Austrija-Vengrija mobilizuoja kariuomenę ir 1914 m. liepos 28 d paskelbia Serbijai karą. Taip prasideda didžiausias iki to laiko – Pirmasis pasaulinis karas. Pagal galiojusius tarpusavio susitarimus į karą tarp Serbijos bei Austrijos-Vengrijos pradėjo įsitraukinėti šių šalių sąjungininkai. Serbiją stojo ginti Rusija, kuri tokią pagalbą buvo pažadėjusi susitarimais, tad rugpjūčio 1 dieną Austrijos-Vengrijos sąjungininkė Vokietija paskelbia karą Rusijai. Į didėjantį karą viena po kitos pradeda įsitraukinėti ir kitos šalys. Dar 1882 metais Vokietija, Austrija-Vengrija ir Italija buvo sudariusios karinę Trilypę sąjungą. Kaip atsvarą jai, Prancūzija, Rusija bei Didžioji Britanija tuomet sudarė karinę Antantės sąjungą. Karo metu į Vidurio Europos imperijų pusę stojo Osmanų imperija bei Bulgarija, o į Antantės pusę – Italija, Portugalija, Rumunija bei JAV. Net ketverius metus trukęs karas baigiasi 1918 metų lapkričio 11 dieną Vokietijos įgaliotiniams pasirašius galutines paliaubas Kompjeno miške. Pirmojo pasaulinio karo metu žuvo maždaug 10 milijonų kareivių bei 7 milijonai civilių gyventojų.
© Wikimedia Commons archyvo nuotr.
5. Antrasis Kinijos-Japonijos karas
1937 metais liepos 7 dieną tarp Japonijos ir Kinijos kilo antrasis karas. Tai vienas svarbiausių karų tarp Kinijos ir Japonijos ir tai buvo pats didžiausias karas Azijoje XX amžiuje. Karas buvo keletą metų trukusios imperialistės Japonijos politikos, kuria siekta politinio ir karinio dominavimo Kinijoje ir jos milžiniškų žaliavų ir kitų resursų užvaldymo padarinys. Tuo pačiu metu augantis kinų nacionalizmas ir plintančios apsisprendimo idėjos (tiek kinų, tiek kitų buvusios imperijos tautų) lėmė neišvengiamą karinį susidūrimą. Karo metu Japonai ypač pasižymėjo savo žiaurumu. Japonų brutalumo ryškiausiu pavyzdžiu laikomos Nankino žudynės, kai per žiemą japonai išžudė apie 300 tūkstančių civilių ir belaisvių Kinijos gyventojų bei išprievartavo mažiausiai 20 tūkstančių moterų. Aštuonerius metus trukęs karas baigėsi 1945 metų rugsėjo 9 dieną Kinijos pergale. Šio karo baigtį lėmė tai, jog Japonija pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą. Karo metu žuvo apie 20 milijonų kareivių bei civilių gyventojų. Iki dabar šį karą žmonės prisimena labai emocionaliai.
© Wikimedia Commons archyvo nuotr.
4. Taipingų sukilimas
1850−1864 metais Kinijoje vyko didelio masto valstiečių sukilimas prieš Čing dinastijos – mandžiūrų – valdžią. Šis sukilimas vadinamas Taipingų sukilimu. Krikščionis atsivertėlis Hong Siučiuanas, kuris vėliau tapo sukilimo vadu, vadino save Jėzaus jaunesniuoju broliu. 1843 metais jis įkūrė religinę antimandžiūrišką organizaciją, kuri siekė sukurti „Didžiosios Ramybės” arba „Didžiosios Lygybės” valstybę. Tai tapo sukilimo užuomazga. Sukilimas prasidėjo 1850 m. vasarą Guangsi provincijoje. Iš pradžių sukilimas buvo vietinio pobūdžio, tačiau vėliau buvo sukurta drausminga sukilėlių kariuomenė, kuri tęsė kovas dar 14-liką metų. Galiausiai 1863-1864 metais po atkaklių mūšių Taipingai neteko beveik visų atramos punktų, jų kariuomenę sutriuškino Čingų karinės pajėgos. Mirus Taipingų sukilimo vadovams, žlugo ir Taipingų valstybė. Sukilimo metu žuvo ne mažiau nei 20 milijonų žmonių. Iš jų dauguma buvo civiliai.
© Wikimedia Commons archyvo nuotr.
3. Čingų dinastijos kovos su Mingų dinastija
XIV amžiaus pabaigoje Kiniją pradėjo valdyti Mingų dinastija. Dinastijos valdymo pabaigoje XVII amžiuje Kinija buvo turtinga, ekonomiškai klestinti šalis, tačiau ją pradėjo aktyviai puldinėti mandžiūrų klanas. Mandžūrinai iš pradžių įsitvirtino dabartinės Kinijos šiaurės rytų teritorijoje. XVII amžiaus pradžioje Nurhaci įkūrė mandžiūrų valstybę. Mingų dinastija sugebėjo atmušti mandžiūrinus 1623 bei 1628 metais, tačiau nebesugebėjo atgauti kontrolės Mandžiūrijos regione. Nuo 1629 m. mandžiūrai nuolat puldinėjo Šiaurės Kiniją, o 1636 metais jie paskelbė įkuriantys Čing dinastiją. Tuo metu Ming valstybėje kilo maištai. Sukilėliai, vadovaujami Li Dzičeno, 1644 m. nuniokojo Pekiną. Ming imperatorius Čongdženas pasikorė. Li Dzičenas su savo pajėgomis išžygiavo susiremti su Ming garnizonu, kuris prižiūrėjo Kiniją nuo mandžiūrų ilgus metus saugojusią perėją. Atsidūręs tarp dviejų ugnių, garnizonas nusprendė palaikyti mandžiūrų pusę. Iškart po to mandžiūrai perėjo Didžiąją sieną (Ming generolas atvėrė jiems vartus), sumušė maištininkus ir pasiskelbė išvaduotojais. 1644 m. laikomi Čing dinastijos valdymo pradžia. Dar septyniolika metų po Čing dinastijos valdymo pradžios vyko kovos su Ming dinastijai likusiais ištikimais žmonėmis, buvusiais maištininkais, Pietų Ming valdovais. Paskutiniam Pietų Ming kunigaikščiui mirties bausmė įvykdyta 1662 m. Apskaičiuota, jog per 46-erius metus vykusias kovas tarp Čingų dinastijos bei Mingų dinastijos net žuvo 25 milijonai žmonių.
© Wikimedia Commons archyvo nuotr.
2. Mongolų imperijos užkariavimai 1206–1324
Mongolų imperiją 1206 metais įkūrė karvedys Čingischanas, suvienijęs mongolų – tiurkų gentis. Įkūręs imperiją didysis karvedys pradėjo kaimyninių šalių užkariavimus. Daugybės užkariavimų dėka Mongolijos imperija nusidriekė išilgai Eurazijos žemyno. Klestėjimo metu ji apėmė didžiąją dalį teritorijų nuo Pietryčių Azijos iki Centrinės Europos. Mongolų armija nukariavo beveik visą Azijos žemyną, laimėdama beveik visus mūšius, dažnai – prieš žymiai gausesnius priešus, sukurdama visų laikų didžiausią pagal teritoriją vientisą imperiją. Prieš beveik kiekvieną mūšį mongolai puolamai šaliai siūlydavo pasiduoti. Pasidavusiems miestams būdavo uždedami mokesčiai, tačiau daugiau į jų vidaus reikalus mongolai beveik nesikišdavo. Vis tik, jei miestas ar šalis atsisakydavo pasiduoti ir priešindavosi, laimėję mūšį mongolai dažnai viską sugriaudavo ir sudegindavo, taip pat išžudydavo ištisas populiacijas – dažnai specialiai leisdami daliai žmonių pabėgti ir paskleisti gandą apie matytas baisybes. Apsiausties metu mongolų kariai dažnai priešais save varydavo turimus priešo belaisvius, kaip gyvą skydą nuo strėlių. Aukso orda kovose pradėjo naudoti net ir biologinį ginklą – katapultomis į apgultų miestų vidų svaidė nuo maro mirusių žmonių kūno dalis. Viso per mongolų užkariavimus žuvo nuo 30 iki 60 milijonų žmonių – tiek karių, tiek civilių.
© Wikimedia Commons archyvo nuotr.
1. II-asis pasaulinis karas
Vienas žiauriausių ir be abejonės pasaulio istorijoje daugiausiai gyvybių nusinešęs karas – 1939-1945 metais vykęs Antrasis pasaulinis karas. 1939 m. rugsėjo 1 dieną nacistinės Vokietijos vadovas Adolfas Hitleris sulaužė nepuolimo ir gerų santykių paktą ir įvedė Vokietijos kariuomenę į Lenkiją. Tai buvo Antrojo pasaulinio karo pradžia. Prancūzija bei Didžioji Britanija, įsipareigojusios ginti Lenkijos nepriklausomybę, tų pačių metų rugsėjo 3 dieną paskelbė karą Vokietijai. Rugsėjo 17 dieną be karo paskelbimo, sulaužiusi Lenkijos ir SSRS nepuolimo sutartį, iš rytų į Lenkiją įsiveržė dar ir Raudonoji Armija. Tiek nacistinė Vokietija, tiek ir SSRS valstybės turėjo grobikiškų tikslų Antrajame pasauliniame kare – šiuos tikslus jos ir vykdė. Nedaugelis vietų pasaulyje liko nepaliestos. Į karą buvo įtraukta net 61 valstybė. Antrajame pasauliniame kare plačiai naudota partizaninio karo taktika ir civilinių objektų bombardavimas. Buvo naudojami reaktyviniai lėktuvai, raketos, radarai. Masiškai naudoti tankai bei povandeniniai laivai. Karo pabaigoje buvo panaudotas netgi atominis ginklas. Karui buvo būdinga stipri ideologizacija, dažnai turinti rasistinių bruožų, kuri lėmė daugybę karo nusikaltimų, žiaurų elgesį su civiliais ir karo belaisviais. Visa tai be jokios abejonės lėmė didžiulį karo aukų skaičių. Tik 6 metus trukęs karas nusinešė daugiau nei 70-ties milijonų žmonių, daugiausiai civilių, gyvybes.
