Vos prasidėjus gruodžiui, visų mintys ima suktis apie vieną svarbiausių metų švenčių – Kalėdas. Tačiau ši šventė įgavo tiek naujų pavidalų, kad sunku atskirti, kas yra tikrosios Kalėdos. Ar tai tik dovanų pirkimas? Kalėdinių filmų žiūrėjimas? Šeimos susibūrimas?
Susėdusios prie puodelio arbatos, šešios filologės bandė išsiaiškinti, kokios kalėdinės tradicijos dar gyvuoja, ir kaip šis laikotarpis iš tikrųjų švenčiamas lietuvių šeimose. Paaiškėjo, kad lig šiol daugelio namuose rusena šios tradicijos:
Šeimos susibūrimas. Kalėdų laikotarpiu susirenka visa šeima, o tai – vis retesnis atvejis tokioje skubančioje visuomenėje. Susitikus pasidalijama metų patyrimais, apsikeičiama bučiniais ir apkabinimais. Taip pat aplankomi tolimesni giminaičiai. Visada malonu jausti artimųjų palaikymą, meilę, šilumą, tik ne visada tam skiriama pakankamai dėmesio ir laiko. Kalėdos suteikia galimybę dar kartą apmąstyti kas gyvenime yra svarbiausia, o kas – tik laikini blizgučiai.
Šventinė vakarienė. Viena iš stipriausių tradicijų. Kūčių vakarą ant daugelio stalų galima rasti dvylika patiekalų, kurie simbolizuoja dvylika mėnesių. Tikima, kad būtinai reikia visų paragauti, tam, kad ateinantys metai būtų sotūs ir nekankintų nepriteklius. Laužomas ir valgomas Kūčių paplotėlis, taip stiprinant šeimos vienybę ir atiduodant duoklę katalikiškosioms tradicijoms. Daugelis merginų minėjo stalo nenurinkimą po vakarienės. Ant stalo paliekami visi patiekalai, o taip pat ir vienas paplotėlis, kad mirusiųjų vėlės pasivaišintų. Šios su Kūčių vakariene susijusios tradicijos parodo, kaip darniai susipina katalikiškos ir pagoniškos tradicijos.
Kalėdų eglės puošimas. Ir dideliems, ir mažiems per Kalėdas reikia eglės. Tai – pagrindinis šios šventės simbolis. O kartu ir linksma tradicija – visa šeima puošia eglę savo padarytais, nupirktais, o kai kas net paveldėtais žaisliukais. Kiekviena šeima šią atrakciją įgyvendina skirtingu laiku – vieni gruodžio pradžioje, kiti viduryje, o dar kiti – tik Kūčių vakarą.
Dovanų teikimas. Tikriausiai būtent dėl dovanų Kalėdos yra viena mylimiausių vaikų švenčių ir tikras galvos skausmas tėvams. Kiekviena šeima turi individualias dovanų teikimo tradicijas. Kai kurie dovanomis apsikeičia prie Kūčių stalo, kiti jas randa tik Kalėdų rytą po eglute. Kuo šeimoje vaikai didesni, tuo ši tradicija paprastėja – nebelieka jaudinančio laukimo, dovanų ieškojimo ir kėlimosi šeštą valandą ryto norint pagauti Kalėdų Senelį už skverno. Neretai suaugusieji dovanas teikia tartum prievoles. Nors, kuo artimesnis žmogus, tuo labiau norisi jį pradžiuginti, todėl merginos prisipažino, kad prieš Kalėdas rankose atsiranda rankdarbių knygelės, iš kurių gimstantys kūriniai šildo draugus ir artimuosius.
Būrimai. Šventinis laikotarpis – magiškas, kai burtų mėgėjai bando praskleisti paslapties šydą. Iš po staltiesės traukiamas šiaudas, norint sužinoti gyvenimo ilgumą. Iš indo imami ir suskaičiuojami kūčiukai: jei skaičius porinis – kitais metais neliksi vienišas, turėsi antrąją pusę, jei neporinis – teks būti vienišam ir laukti kitų metų būrimo. Tuo pačiu principu paremtas ir apkabintų tvoros skersinių skaičiavimas. Kūčių naktį po pagalve pakišami svajonių vaikinų arba merginų vardai ir vos prabudus vienas ištraukiamas – tas ir bus antroji pusė. Per Naujuosius metus ant lapelių užrašomi slapčiausi norai, tuščioje taurėje sudeginami, o pelenai išgeriami su šampanu, taip siekiant užtikrinti norų išsipildymą.
Tikriausiai panašiai atrodo daugelio lietuvių šventinis laikotarpis. Bet tokios mūsų tradicijos ir pompastika čia tikrai nebūtina, norint turėti šiltas, jaukias Kalėdas. Išjunkite televizorius ir išgerkite arbatos su savo artimaisias – sužinosite daug daugiau naujų dalykų, nei iš trisdešimt kartų matyto filmo.
Straipsnis parengtas VU KHF LFR8 grupės studenčių
