Romos imperijos įtaka yra vis dar jaučiama mūsų kariuomenėse, valstybės valdyme ir bendroje visuomenėje. Tam tikrą laiko tarpą, pasižymėjusį imperatorių valdymu, imperija išgyveno didybės ir nuopuolio periodus. Šiame sąraše apžvelgiami imperatoriai istorijoje pasižymėję kaip siaubingi valdovai.
10. Domicianas
Manoma, jog „Šv. Jono apokalipsė“ buvo parašyta pirmojo amžiaus pabaigoje, Domiciano valdymo metu. Domicianas buvo aršus Romos dievų ir deivių gynėjas, kurių garbinimas imperijoje nyko, kai jis paėmė valdžią.
Už 300 metų, Euzebijus Cezarietis rašė, jog būtent Domiciano metu prasidėjo pirmieji masiniai krikščionių ir žydų persekiojimai. Nors nėra jokių pasakojimų apie šiuos įvykius ne iš krikščioniškos perspektyvos, Domicianas buvo žinomas dėl priešiškumo visoms ne romėniškoms religijoms.
Kaip ir daugelis kitų imperatorių, jis su artimų patarėjų ir šeimos narių nesutarimais tvarkėsi mirtimi. Jis mirties bausmę paskelbė daugybei garsių politikų ir turtingųjų piliečių, tačiau lašas perpildęs kantrybės taurę buvo sekretoriaus Epaprodito nužudymas.
Asmuo vardu Stefanas su keliais kitais surengė sąmokslą nužudyti imperatorių. Stefanas kelias dienas apsimetė, jog yra sužeistas tam, kad po bintais galėtų paslėpti peilį. Jis prie Domiciano priėjo pastarojo miegamajame ir peiliu smogė į kirkšnis, tuo pačiu imperatorių puolė dar keli vyrai, vienas iš jų buvo bauginantis gladiatorius, jie valdovą subadė.
9. Septimijus Severas
Nėra jokios abejonės, jog Severo valdymo metu buvo persekiojami krikščionys ir žydai. Jis pasikliovė drakoniška Romos įstatymų interpretacija, kuri toleravo tik romėnų religiją. Jis nesitaikė į jokia atskirą užsienio religiją, o tiesiog persekiojo visas.
Labiausiai paplitę buvo krikščionys ir žydai, iš kurių tarp 1000 ir 3000 susilaukė mirties bausmės. Jiems buvo suteikiamas pasirinkimas: Jėzaus ar Jahvės iškeikimas arba nukryžiavimas ar galvos nukirtimas. Imperatorius niekam nejautė pagarbos išskyrus armijai, kadangi būtent ši galėjo jį nuversti. Severas pasikliaudamas drakoniška baime sugebėjo imperiją stabilizuoti, bet šis stabilumas ilgai neišsilaikė, jo sūnui, ketvirtajam sąrašo numeriui, paėmus sostą.
8. Maksiminas Trakas
Spėjama, jog jis buvo itin aukšto ūgio, siekęs daugiau nei 2.1 metro. Jis yra kaltinamas III amžiaus krizės sukėlimu daugiausiai dėl to, kad nužudė kelis tuzinus artimų draugų, patarėjų ir rėmėjų. Trakas visiškai niekuo nepasitikėjo, ir norėjo, kad žmonės jį pamiltų dėl užkariavimų ir ekspansijos.
Pirmoji kampanija buvo prieš Germanijos alemanų tautą. Tuo metu jie Romai visiškai jokios grėsmės nekėlė, tačiau Trakas vis tiek juos užkariavo paaukodamas didžiulius Romos armijos skaičius. Žmonės dėl to imperatoriaus nepamilo, priešingai – pradėjo jo neapkęsti. Tačiau nepaisydamas to Trakas išsiruošė į žygį prieš Sarmatiją ir Dakiją, kurių teritorijoje dabar yra Ukraina ir Rumunija. Šios tautos nieko nepadarė, kad susilauktų Romos rūstybės.
Tuo metu, šiaurės Afrikoje prasidėjo sukilimas, nustatęs, jog du asmenys turėtų užimti Romos sostą – Gordianas I ir jo sūnus. Romos senatas juos palaikė, dėl ko Maksiminas išžygiavo į sostinę, nors jo, ilgai kovoję, kariai buvo pasiligoję ir pavargę. Armija nesugebėjo įžengti pro uždarus vartus, dėl ko daugybė kareivių ją tiesiog apleido. Imperatoriaus pretorionų gvardijai jau buvo per akis ir Maksiminą subadė. Tada imperatoriaus sūnūs ir patarėjai nukirto jiems galvas, susmaigstė ant kuolų ir išdėliojo aplink miesto sienas, dėl ko jiems buvo atidaryti vartai.
7. Diokletianas
Diokletianas valdė III amžiaus krizės pabaigoje, ir nors jis stabilizavo ir patobulino imperijos kariuomenę ir ekonomiką, valdovas visiems laikams bus prisimenamas kaip aršiausias krikščionių persekiotojas.
303 metais jis išleido kelis įsakus, kuriais iš krikščionių atėmė visas teises tol, kol jie neatsivertė į romėnų religiją. Savaime aišku, kad krikščionys to daryti nenorėjo, dėl ko tarp 303 ir 311 metų bent 3000 jų buvo išžudyti. Iš pradžių, tie, kurie atsisakydavo, buvo tiesiog įkalinami, tačiau praėjus kažkiek laiko, jie buvo nužudomi nukryžiavimu ar galvos nukirsdinimu. Visoje Europoje krikščioniškos bažnyčios buvo užpuldinėjamos, deginamos, plėšiamos. Net krikščionys senatoriai buvo įkalinami ir nužudomi.
Kai persekiojimas nedavė reikiamų rezultatų, kadangi krikščionys pradėjo slapstytis ir tęsė savo religijos platinimą, Diokletianas pradėjo juos siųsti į Romos Cirką ir Koliziejų. Šiuo metu prasidėjo krikščionių mėtymas liūtams, Romos dievus garbinančių piliečių džiaugsmui.
Šios žmogžudystės nesiliovė iki Konstantino atėjimo į valdžią 324 metais.
6. Tiberijus
Tiberijus imperatoriumi tapo po Augusto ir valdė tarp 14 ir 37 metų. Jam jo darbas buvo visiškai ne motais. Visą valstybės valdymą jis paliko senatui, pats apsikraudamas prabanga. Senatas dėl to imperatoriaus nekentė ir viešai jį kritikavo tol, kol šis pradėjo nerimauti dėl asmeninio saugumo ir iškeliavo į Kaprio salą. Imperatorius miestą apstatė sargybos kapitono Liucijaus Sejano statulomis ir visus valdžios reikalus paliko jam. Tiberijus saloje praleido visą likusį ilgą gyvenimą, į Romą grįždamas tik retkarčiais.
Kapryje jis pasistatė, Jupiteriui skirtą, milžiniška vilą Villa Jovis, kurioje jis pasinėrė į pedofiliją. Nuogas plaukiojo ir prievartavo naujagimius, kūdikius ir jaunus berniukus. Nors jis jų fiziškai kitaip ir nežalodavo, bet net ir būdamas septyniasdešimties santykiavimą su berniukais laikė mėgstamiausiu užsiėmimu.
5. Neronas
Neronas išnaudojo imperatoriaus poziciją tenkindamas prabangų gyvenimo būdą ir visiškai nesirūpino žmonių gerove. Jis niekada nepasitikėjo savo motina Agripina, ir pabandė ją nužudyti, nuskandindamas jos laivą. Kai tai neišdegė, imperatorius motinai paprasčiausiai paskelbė mirties bausmę. Jis dažnai nužudydavo artimus žmones, visus kuriais nepasitikėjo. Žmogžudystės vyko paslaptingomis aplinkybėmis, ką paskatino baimė pretorionų gvardijai.
Šitaip jis išsilaikė 15 metų, nužudydamas visus kurie vos išdrįsdavo paprieštarauti. 62 metų pradžioje jį apkaltino išdavyste, jis atsakė išžudydamas kelis tuzinus kaltintųjų. Jis mėgo visiškai nesislapstydamas vaikščioti į barus ir viešnamius. Didysis Romos gaisras, įvykęs 64 metais, pagimdė legendą, jog Romai degant, Neronas griežė smuiku. Tai nėra teisybė. Jis buvo iškeliavęs į Antiumą (Ancijų) ir grįžo į miestą, norėdamas padėti gaisro gesinime. Jis tam tikslui net užmokėjo iš savos kišenės.
Neronas padėjo likusiems gyviems leisdamas nakvoti rūmuose kol jų namai buvo atstatomi, maitindamas juos ir t.t. Tačiau gaisras daugiausiai suniokojo miesto centrą, kur Neronas vėliau pastatė Domus Aurea. Tai buvo imperatoriaus dovana sau, milžiniškas rūmų sodo kompleksas, apėmęs tarp 100 ir 300 akrų žemės plotą, dėl kurio Neronas imperijos piliečiams užtraukė sunkius mokesčius.
Miestui reikėjo atpirkimo ožio, tad Neronas gaisro kaltę suvertė krikščionims, kurie dėl to buvo itin persekiojami. Imperatorius daugybę jų suėmė, pasmeigė ant kuolų ir padegė, iš jų padarydamas fakelus, apšvietusius Domus Aurea sodus. Sakoma, jog Neronas įkvėpė degančiųjų skleidžiamą smarvę, skaniai nusijuokė ir su lyra užtraukė pačio parašytas dainas.
Mokesčiai taip erzino visuomenę, jog 68 metais įvairiose provincijose vyko sukilimai. Nerono niekas nemylėjo, jo tiesiog nekentė. Žantrybės taurei persipildžius imperatoriaus sargyba paliko jo rūmus, dėl ko šis pabėgo į netoliese buvusią vilą, kur pasirodė pranešėjas, teigiantis, jog senatas Neroną paskelbė visuomeniniu priešu, kuris bus mirtinai sumuštas. Jis liepė, jog būtų iškastas kapas ir beperstojo kartojo: „Koks menininkas mirs manyje!”.
Tada imperatorius smeigė sau į gerklę peilį ir mirtinai nukraujavo. Daugybė mokslininkų mano, jog Neronas yra tas Didysis Žvėris, kurio numeris, šeši šimtai šešiasdešimt šeši, yra aptariamas paskutinėje Biblinėje knygoje – Apokalipsė.
4. Karakala
Karakala bepročiu nebuvo. Jis buvo piktavalis ir sadistiškas. Tarp 211 ir 217 metų, jis demonstravo visą žadą atimančių baisių aktų spektaklį. Jis nužudė savo brolį Getą, su kuriuo kartu valdė valstybę, ir jo žmoną.
Aleksandrijos, Egipto, gyventojai iš šio nusikaltimo išsityčiojo viešame vaidinime. Kai Karalaka tai sužinojo su armija iškeliavo į Aleksandriją, pakvietė piliečius į miesto aikštę ir juos išskerdė, plėšdamas ir degindamas miestą. 20 000 negyvų.
Karakata pasirodydavo beveik visose tuometinėse Romos provincijose ir numalšindavo bet kokias sukilimų užuominas net ten, kur sukilimai visiškai negrėsė. Padvelkus bet kokiai nesantaikai jis sėdavo mirtį. Ten kur jis ėjo jo armija žudė, prievartavo, naikino.
Imperatorių nužudė vienas jo sargybinių 217 metų Balandžio 8 dieną, kai valdovas šlapinosi kelio nuošalėje Harane. Karakala šio sargybinio broliui paskelbė mirties bausmę remdamasis neteisingais kaltinimais.
3. Komodas
Komodas buvo Marko Aurelijaus, vieno iš šlovingiausių Romos valdovų, sūnus. Šis faktas Komodo nusikaltimus visuomenėje tik sustiprino.
Jis dievino gladiatorių kautynes tiek, kad asmeniškai daugybėje jų dalyvavo ir kovojo šalia gladiatorių, kurie buvo vergai, nusikaltėliai ir t.t. Tai siaubingai įžeidė imperiją ir ypač senatą.
Vienu atveju, Komodas įsakė surinkti visus luošius, kuprius ir kitus nepageidaujamus miesto asmenis, suvarė juos į areną ir privertė vienas kitą užkapoti mėsos peiliais.
Imperatorius itin mėgo žudyti gyvūnus, ir vieną dieną išžudė per 100 liūtų, kas susilaukė žiūrovų pasišlykštėjimo. Arenoje savarankiškai nužudė tris dramblius, nukirto galvą stručiui ir juokėsi iš ten buvusių senatorių, demonstruodamas gyvūno galvą ir rodydamas, jog ateis jų eilė. Ietimi pasmeigė žirafą, gyvūną, kurio žiūrovai pavojingu visiškai nelaikė.
Senatoriai bandė jį nužudyti nuodais, nors valdovas juos išvėmė. Tada jie pasiuntė Komodo mėgstamiausią imtynininką Narcizą, kuris vonioje pasmaugė imperatorių. Valdymo laikotarpis tesėsi nuo 180 iki 192 metų.
2. Elagabalas
Galima ginčytis, jog Elagabalo žmogžudysčių manija nuo 218 iki 222 pradėjo III amžiaus krizę, besitęsusią apie 50 metų, kur Romą sudraskė daugybė pilietinių karų, nesiliaujanti anarchija, sukilimai, ekonominė isterija ir atakos iš Germanijos ir kitur.
Elagabalas sostą užėmė 14 metų ir iškarto pasinėrė į savo labiausiai pasileidusias ir ištvirkusias fantazijas ir užgaidas. Jis buvo vyras, kuris tragiškai norėjo tapti moterimi ir siūlė neaprėpiamas pinigų krūvas medikams galėjusiems jį ja paversti.
Iki tol jis laiką leisdavo rengdamasis moteriškais drabužiais ir makiažu, ir palaidaudamas su paprastais vyrais Romos viešinamuose. Jis netgi siūlėsi rūmų vyrams, visiškai nuogas stovėdamas tarpduryje ir murkdamas kiekvienam praeiviui, netgi savo pretorionams.
Sargybos vadui jis išsipasakojo, jog norėtų išsikastruoti ir paklausė, koks metodas būtų skausmingiausias: pjovimas, traiškymas ar deginimas ant įkaitusių anglių. Tuo metu, kai buvo ištekėjęs už vestalės, imperatorius santykiavo su šimtais, gal net tūkstančiais vyrų ir moterų, kas įsiutino romėnų visuomenę.
Jis paskelbė El-Gabal, Sirijos saulės dievą, svarbiausiu iš Romos dievų, pranokstantį Jupiterį. Dėl šio saulės dievo imperatorius ir gavo Elagabalo pravardę. Valdovas perkėlė visas Romos šventyklų relikvijas į naują šventyklą – Elgabaliją, kurią jis pastatė saulės dievui, ir save pasivadino aukščiausiu šventiku.
Už ketverių metų Romoje užvirė riaušės, kai pretorionų piliečiai reikalavo imperatoriaus nušalinimo ar mirties. Elagabalas į tai atsakė tiesiog įžygiuodamas į pretorionų stovyklavietę ir paskelbdamas visiems ten esantiems mirties nuosprendį. Vietoje to, visi puolė jį ir jo motiną. Valdovas bandė slėptis milžiniškoje rūbų skrynioje, bet jis buvo surastas ir subadytas. Imperatoriui ir jo motinai nukirto galvas, vėliau juos tampė per visą Romą. Tada įmetė į Tiberį ir apspjaudė. Jam buvo 18 metų.
1. Kaligula
„Mažabatis“ sostą paėmė mirus antros eilės pusbroliui Tiberijui. Sakoma, jog Kaligulai paliepus, pretorionų vadas uždusino jį su pagalve.
Užėmus valdžią, visa imperija džiūgavo. Maždaug pirmus septynis mėnesius jį visi mylėjo. Norėdamas patraukti armiją savo pusėn, jis jai mokėjo milžiniškas premijas, ir į tarnybą gražino daug tų, kurie buvo Augusto ir Tiberijaus ištremti.
Tačiau 37 metų spalį jis labai susirgo. Niekas taip ir neišsiaiškino dėl ko. Filonas kaltino jo ekstravagantišką gyvenimo būdą, susidariusi iš maisto, vyno ir sekso pertekliaus. Ligai praėjus ir Kaligulai pasveikus, jis tapo vienas siaubingiausių asmenų žmonijos istorijoje. Kai kurie, tolimesnių amžių, Žydų, Krikščionių ir Musulmonų dvasininkai manė, jog imperatorių galėjo apsėsti demonas.
Jis buvo apkaltintas šlykščiausias, beprotiškiausiais, tragiškai iškrypusiais nusikaltimais prieš žmoniją ir moralę. Autorius apgailestauja sakydamas, jog šie kaltinimai yra visiškai teisingi.
Visi kurie su juo nesutardavo, ar bent kažkiek paprieštaraudavo kad ir nereikšminguose klausimuose susilaukdavo mirties bausmės. Imperatorius pasižymėjo itin puikia atmintimi. Jis ištrėmė savo žmoną ir pasiskelbė dievu, besirengdamas Apolonu, Venera, Merkurijumi ir Herakliu. Nuo senatorių, sargybinių, svečių iki viešųjų minių, jis visų reikalavo, kad jam esant, į jį kreiptųsi tarsi į dievybę.
Jam vis dar būnant berniuku, žynys pasakė, jog imperatoriumi nebus tol, kol nevaikščios ant vandens paviršiaus. Todėl jis Neapolio įlankoje pastatė pontoninį tiltą, užsidėjo Aleksandro Didžiojo šarvus ir visą dieną, ir visą naktį įlankoje iškilmingai žygiavo, laužų šviesoje surengęs gausią orgiją.
Savo mėgstamiausią arklį Intactus („Šuolininką“) bandė paversti šventiku ir konsulu, pastatė nuostabią marmuro arklidę su kėdėmis ir sofomis, kuriomis arklys niekada nesinaudojo.
Vienu metu, per žaidynes, baigėsi nusikaltėliai, o kitas pasirodymas su liūtais buvo imperatoriaus mėgstamiausias. Todėl jis sargybiniams įsakė į areną sumesti pirmas penkias žiūrovų eiles, ką jie ir padarė. Jo pramogai buvo suryti šimtai žmonių.
Vienu metu, kuomet įsiutęs pilietis įžeidė Kaligulą, tass atsakė žmogų surišdamas ir išplakdamas sunkiomis grandinėmis. Tai tesėsi 3 mėnesius, žmogus buvo ištempiamas iš požemių ir mušamas tol, kol jo sugangrenavusių žaizdų smarvė buvo nebepakeliama Kaligulai ir žiūrovams, dėl ko kaliniui buvo nukirsta galva.
Valdovo mėgstamiausias kankinimų būdas buvo pjovimas pjūklu. Pjūklu buvo išlupamas stuburas nuo tarpukojo iki krūtinės, tuo metu kankinys, dėl į smegenis sutekėjusio kraujo, negalėjo parasti sąmonės.
Kaligula taip pat mėgo kramtyti pririštų aukų sėklides jų nenukasdamas.
Vieną įžeidėją, kartu su visa šeima jis viešai nužudė, vieną po kito. Iš pradžių ėjo vyras su žmona, tada vyriausias sūnus ir taip toliau. Didžioji minios dalis pasipiktino ir išsiskirstė, nors keli, apžavėti iškrypusio smalsumo, liko. Paskutinė liko 12 metų mergaitė, kuri negalėjo liautis verkus dėl to ką regėjo. Vienas iš žiūrovų sušuko, kad jos negalima bausti nes ji yra dar nekalta. Kaligula nusišypsojo ir liepė budeliui mergaitę išprievartauti ir pasmaugti.
Viešose puotose ir žaidynėse jis dažnai mylėjosi su savo trimis seserimis, kartais tiesiai ant stalo, šalia maisto. Galų gale, einantį iš žaidynių jį užklupo keli senatoriai ir pretorionai, kurie Kaligulą nužudė. Gatvėse paliktą pūvantį kūną suėdė šunys. Jo valdymo laikotarpis tesėsi 4 metus.
