Kino filmo "50 shades of grey" kadras

Šiemet Valentino diena kino pasaulyje buvo ypatinga – meilės dienos savaitgalį didžiuosiuose ekranuose pagaliau pasirodė ilgai laukta daug kalbų ir diskusijų sukėlusio erotinio romano „50 pilkų atspalvių“ ekranizacija.

Knygos „50 pilkų atspalvių“ (angl. „Fifty Shades of Grey“) pristatinėti nereikia – vos pasirodžiusi pirmoji jos dalis buvo šluote nušluota nuo parduotuvių lentynų. Ne ką mažesnės sėkmės sulaukė ir neilgai trukus išleisti du knygos tęsiniai. „50 pilkų atspalvių“ tapo pasaulinio garso fenomenu, parduota per 100 milijonų knygų kopijų, jos išverstos į 52 kalbas. Šiandien, ko gero, mažai kas nėra girdėjęs apie verslo magnato Christiano Grey‘aus ir jaunos studentės Anastasios Steele meilės ar, veikiau sekso, istoriją. Siužetą papasakoti neužtruktų, nes jo nelabai ir yra – nekalta mergina sutinka milijardierių, kuriam neįmanoma atsispirti. Netrukus paaiškėja, jog vyrukas turi ypatingų seksualinių pomėgių, o tradiciniai santykiai jam ne prie širdies. Ana, nors turi abejonių, leidžiasi Christiano įtraukiama į sadomazochistinius sekso žaidimus, tačiau ilgainiui užgimę romantiški jausmai jų santykius komplikuoja.

Jau nuo pat pirmos trilogijos knygos išleidimo prasidėjo aršios diskusijos – kol vieni gyrė kūrinio tamsią atmosferą ir tarp herojų nuolat tvyrančią seksualią įtampą, kiti kritikavo autorę E. L. James sukūrus tiesiog pigų porno ir atviromis sadomazochistinio sekso scenomis dangstant prastai parašytą tekstą. Kaip bebūtų, niekas nesiginčija, jog minėtos scenos ir tapo milžiniško knygos populiarumo priežastimi. O tokios populiarumo viršūnėje esančios knygos anksčiau ar vėliau virsta filmais.

Kino filmo “50 shades of grey” kadras 

„50 pilkų atspalvių“ atveju, į kiną eisiančią publiką buvo galima skirstyti į tris grupes: knygos gerbėjus, į kuriuos labiausiai ir buvo orientuotas filmas; smalsuolius, kurie knygą galbūt skaitė, o gal ir ne, nepriklausomai nuo susidarytos nuomonės norinčius pamatyti filmą, kuris draugų rate kurį laiką bus dažniausia pokalbių tema ir poreles, Valentino dienos vakarą burkuojančias kine stebint pikantiškais prieskoniais pagardintą meilės istoriją. Premjerinis savaitgalis filmui parinktas neatsitiktinai – „50 pilkų atspalvių“ buvo ne tik laukiamiausias metų filmas, bet ir vienas geriausiai reklamuotų, o dėl strategiškai labai palankios tokio pobūdžio filmui premjeros datos likus mėnesiui iki Valentino dienos dauguma bilietų į vakarinius seansus jau buvo išpirkti.

Puiki reklama ir fenomeno statusas garantavo pilnas žiūrovų sales, tačiau jau nuo pirmos filmo scenos tapo aiškus esminis „50 pilkų atspalvių“ trūkumas – filmas skirtas žiūrovams, skaičiusiems knygą, todėl istorijos ar personažų vystymas tiesiog neegzistuoja. Žmogui, niekada nesigilinusiam į Christiano ir Anos istoriją, nebus aišku, kodėl ekrane vyksta tai, kas vyksta. Kūrėjai nepasivargino deramai pristatyti istorijos, žiūrovas tiesiog įmetamas į filmo realybę, kurios įvykiai neturi jokio logiško pagrindo. Viskas pateikiama labai paviršutiniškai, nes juk istoriją kaip ir reikėtų mokėti atmintinai – nejaugi Tu gyveni XXI-ame amžiuje ir neskaitei „50 pilkų atspalvių“?! Regis, būtent su tokia žinute filmo kūrėjai kreipiasi į žiūrovą. Filme nėra dėmesį kaustančių elementų – dramos, intrigos ar veiksmo (neskaitant sekso scenų), o tamsūs, destruktyvūs Anos ir Christiano santykiai, kurie milijonus skaitytojų per naktis kaustė prie knygos puslapių pateikti taip nenatūraliai, jog kartais norisi į viršų užversti akis.

Pagrindiniams vaidmenims atlikti kino studija pasirinko mažai žinomus aktorius – Jamie Dornaną, kuris iki tol buvo labiausiai žinomas dėl savo draugystės su Keira Knightley ir pozavimo „Calvin Klein“ apatinių reklamoms ir Dakotą Johnson, aktorių Melanie Griffith ir Dono Johnsono dukrą. Išoriškai Jamie ir Dakota atitinka Christiano ir Anos paveikslus, tačiau įtikinamai suvaidinti valdingo dominanto ir drovios nuolankiosios jiems nepavyko. D. Johnson kaip įmanydama stengėsi perteikti Anos drovumą ir vaikišką valiūkiškumą, tačiau jos perspausti bandymai vaidinti tyrą merginą kėlė asociacijas su Kristen Stewart pastangomis vaidinti užčiaupta burna „Saulėlydyje“. Na, o J. Dornanas, nors dailiosios lyties atstovių simpatijas pelnys vien savo kūnu, nesugebėjo perteikti Christiano jėgos, valdingumo, poveikio aplinkiniams. Tarp pagrindinius herojus vaidinančių aktorių nebuvo nė lašelio chemijos, stebint jų tarpusavio santykį jis atrodė paviršutiniškas, veikėjų charakteriai visiškai nevystomi. Neaišku, kaltas prastas scenarijus ar aktorių negebėjimas įsijausti, bet dar mėnuo repeticijų J. Dornanui ir D. Johnson tikrai būtų pravertęs.

Kino filmo “50 shades of grey” kadras 

Visgi, būkime realistai, įdomiausia žiūrovui, bent ausies krašteliui girdėjusiam apie „50 pilkų atspalvių“ – sekso scenos. Ir jos greičiausiai yra geriausia filmo dalis. Jau vien dėl to, jog į visiškai statišką kūrinį įlieja 20 minučių veiksmo (maždaug tiek sekso pamatysite 2 valandų trukmės filme). Tačiau nesitikėkite, jog tai, ką išvysite, prilygs tam, kas aprašyta knygoje – sekso scenos, nors ir labai atviros, yra gerokai sušvelninta knygos versija. Gauti griežtesnį cenzorių vertinimą kino studijai kainuotų prarasti žiūrovus, o kinas visų pirma yra verslas. Taigi pornografijos nepamatysite, tačiau seksas vistik lieka pagrindiniu kūrėjų koziriu (juk to pamatyti ir susirinkome, ar ne?), todėl šiuo aspektu jie pasistengė. Scenos puikiai nufilmuotos, ypač šauniai padirbėta su Raudonojo kambario kadrais, o puikiai priderintas garso takelis įkaitina atmosferą. Apskritai filmo kompozitoriui, operatoriui ir montuotojui galima dėti didelį pliusą. Vaizdai, filmuoti iš oro, gniaužia kvapą, o dainos, nors dauguma jų buvo filmo reklaminės kampanijos dalis, skamba laiku ir vietoje.

Pabaigai galima pasakyti, jog knyga „50 pilkų atspalvių“, ką besakytų kritikai, turėjo potencialą tapti visai neprastu filmu. Nors vertinimai buvo prieštaringi, o autorė kaltinta tokia knyga skatinanti smurtą prieš moteris ir parodanti sadomazochistiniu seksu užsiimančią bendruomenę vien iš blogosios pusės, bet kokia reklama yra reklama. O remiantis tamsia knygos atmosfera ir labiau įsigilinus į herojų vidinį pasaulį buvo galima sukurti išties gerą erotinę dramą, nestokojančią emocinio užtaiso. Deja, dėl kino studijos siekio įtikti masėms ir gauti kuo švelnesnį cenzorių vertinimą, šiandien vietoj to turime supopsintą, neįtikinančią ir nevykusiai suvaidintą dominanto ir nuolankiosios meilės istoriją, kuri bus populiari vien dėl knygos fenomeno statuso. Filmas įvilktas į vizualiai patrauklų šydą, tačiau, be gražių vaizdų, nesiūlo žiūrovams nieko gilesnio.

Vieno fakto nepaneigsi: kaip bevertintų „50 pilkų atspalvių“ kritikai, knygos autorė ir filmo kūrėjai vistiek juoksis paskutiniai – 40 milijonų JAV dolerių kainavęs filmas vien per pirmasias tris dienas uždirbo per 90 milijonų. Fenomenas, koks jis bebūtų, savo vardą pateisino.

Verdiktas: 3/10

Knygos gerbėjams tikriausiai bus įdomu išvysti jau kultiniais tapusius herojus atgijusius didžiajame ekrane. O tiems, kuriems tiesiog smalsu pamatyti nekaltos studentės odisėją į sado-mazo pasaulį, vertėtų pataupyti pinigus – didelė tikimybė, kad po kurio laiko „50 pilkų atspalvių“ bus įtraukiamas į blogiausių visų laikų ekranizacijų ir apskritai kino filmų sąrašus.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: